„Stovėdama po medžiu, žvelgdama į jo šakas ir klausydamasi, kaip vėjas šiurena lapus, girdėjau savo Kiju balsą: „Šis medis saugo mūsų istorijas.“
Alietė gimė po medžiu, kuris daugeliui čiabuvių moterų kartų buvo šventas. Tą pačią akimirką, kai mergaitė išvydo pasaulį, medžio šaknų lopšyje užgeso jos motinos gyvybė. Apie savo tėvą Alietė nežino beveik nieko, todėl ją užaugina Kidžiu – stipri, mylinti močiutė, sauganti savo tautos išmintį ir perduodanti anūkei iš kartos į kartą puoselėtas tradicijas.
Tačiau gyvenimas už mažos jų bendruomenės ribų sparčiai keičiasi. Vis daugiau moterų atsisako tradicinių gimdymo ritualų, o ligoninėje dirbantys baltieji gydytojai į čiabuvių papročius žvelgia su nepasitikėjimu. Alietė ir Kidžiu skaudžiai stebi, kaip išankstinis nusistatymas pamažu virsta atviru pasmerkimu.
Praėjus keliems dešimtmečiams, Alietė pati nutolsta nuo gimtųjų namų. Mieste ji dirba slaugytoja, taiko šiuolaikinę mediciną, tačiau širdyje tebesaugo močiutės perduotą išmintį. Netikėta Kidžiu mirtis priverčia ją grįžti ten, kur viskas prasidėjo – prie švento medžio, kurio šaknys saugo ne tik šeimos atmintį, bet ir seniai palaidotas paslaptis apie ją pačią.
Norėdama iš naujo atrasti savo kilmę, Alietė leidžiasi į kelionę, kurioje turės apginti protėvių žemę, nykstančias tradicijas ir prieš ją gyvenusių moterų atminimą. Tačiau pirmiausia jai teks atsakyti į sunkiausią klausimą: ką iš paveldėtos praeities ji pasiims į ateitį?
