Revoliucinis, sensacijomis garsėjęs laikotarpis stebinęs ir žavėjęs naujovėmis – auksinis amžius, kuomet kartu su visu pasauliu keitėsi Lietuva, o labiausiai Kaunas. Apie art deco laikotarpį vis dar nedaug parašyta knygų, atradimai vis dar stebina ir užburia. Leidykla Obuolys kartu su knygos autore Taira Milušauskaite pristato įspūdingą knygą „Lietuvos aukso amžius. Dingęs Kaunas: art deco mada Lietuvoje“. Tai ne paprasta knyga, tai nuostabi kelionė į auksinį Lietuvos amžių, kai Kaunas tapo Lietuvos sostine, o paprasti žmonės – madingais sostinės gyventojais... Ši knyga – tai vaizdingas pasakojimas apie art deco stilių, kaip jis keitė Kauną, jo architektūrą, kultūra, darė įtaką menui ir skverbėsi į kasdieninį žmonių gyvenimą.
Kviečiame leistis į kelionę knygos puslapiais kartu su autore T. Milušauskaite ir sužinoti iš pirmų lūpų smulkmenas apie knygą bei jos rašymo ypatumus.
Papasakokite apie save ir kaip Jums kilo sumanymas parašyti knygą apie art deco laikotarpį Kaune.
Art deco laikotarpis man nebuvo nauja tema. Nes būtent studijuodama Vytauto Didžiojo universitete šia tema rašiau magistro darbą. Vėliau mokslus tęsiau Vilniaus dailės akademijoje, rašiau disertaciją apie XX a. 1-osios pusės madą Lietuvoje. Tad įdomios medžiagos apie šį laikotarpį turėjau išties labai daug. Vis pagalvodavau: kai bus laisvo laiko, reikėtų išleisti knygą. O prasidėjus Covid-19 pandemijai ir pasikeitus gyvenimo ritmui laiko atsirado į valias. Būtent tada ir parašiau knygą „Lietuvos aukso amžius. Dingęs Kaunas. Art deco mada Lietuvoje“. Tik užtrukom atrinkdami iliustracijas iš įvairių Lietuvos archyvų ir darydami kitus darbus.
Kuo ypatingas art deco laikotarpis? Kaip art deco stilius pakeitė Kauną, ar galima sakyti, kad praturtino?
Šis laikotarpis labai įdomus. Visų pirma pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1919 m. balandžio 5 d., Kaunui buvo lemta tapti Lietuvos laikinąja sostine. Miestas pradėjo keistis iš pagrindų. O modernus europietiškumo siekis modeliavo vertybių sistemą, žmonių mąstymą, elgseną ir gyvenimo būdą. Nuo trečiojo dešimtmečio vidurio laikinojoje sostinėje dygte dygo statybos, miesto gyventojams žadėdamos erdvius, patogius būstus bei platindamos art deco, neoklasicizmo stilistiką – tą pačią, kaip ir anuomet kitose Europos sostinėse. Labai greitai Kaunas tapo moderniu europietišku miestu. Per du naujosios Lietuvos gyvavimo dešimtmečius iškilo nauji, solidūs, išvaizdūs statiniai, privatūs ir valdiški daugiaaukščiai. Rūpintasi ir gyventoju gerove. 1924 m. Kaune pradėta tiesti kanalizaciją, o po kelerių metų – vandentiekį. 1929 m. miesto centrą su Vilijampole sujungė Petro Vileišio tiltas per Nerį, o Aleksotą su Senamiesčiu – Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną. Pastatyti du keltuvai, dar vadinami funikulieriais. O šiuo laikotarpiu pastatyti pastatai, kaip 1924 m. Kauno banko rūmai,1925 m. Kauno valstybinė filharmonija, ar 1929–1932 m. Kauno centrinis paštas ir kiti, ir šiandien yra Kauno puošmena ir viso pasaulio architektūros pasididžiavimas.
Kuo ypatinga art deco laikotarpio drabužių mada? Kuo išskirtiniai buvo moterų, vaikų, vyrų drabužiai?
Kostiumo istorijoje šis laikotarpis tapo tikra aprangos revoliucija. Keitėsi drabužių dizainas, dėmesys pradėtas skirti rūbo funkcionalumui ir praktiškumui. Jau prieš karą prasidėjusi masinė drabužių gamyba po karo išsivystė į pramonę. Gatavi drabužiai palaipsniui liberalizavo visuomenę, ištrynė ribas tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.
Po Pirmojo pasaulinio karo moterys pačios pradėjo kurti ir reguliuoti madą: drabužių siluetai paprastėjo, atsirado galimybė siūti namuose. Tam reikėjo tik siuvimo mašinos ir elementarių žinių apie drabužių konstravimą. Būtent Pirmasis pasaulinis karas lėmė tai, kad moterys tapo savo kostiumų kūrėjomis, o prabangi ir sudėtinga madų salonų apranga tapo nebemadinga.
Pagrindinės tendencijos: nebedėvimas korsetas; moterys pradeda dėvėti specialius drabužius: kelnes bei kombinezonus; sutrumpėja sijonai, atidengdami blauzdas iki kelių, tai laikoma šio laikotarpio seksualumo akcentu.
Karas atnešė dar vieną esminę reformą, sietiną su moterų išvaizda – moterys ėmė masiškai trumpintis plaukus. Per karą plaukus kirposi dėl patogumo, o po karo trumpų plaukų šukuosena tapo madinga.
Su Chanel vardu sietinas naujas moters tipažas, vadinamas la garçonne. Jau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse madų žurnaluose atsirado trečiojo dešimtmečio madų diktatorės Gabrielle Bonheur Chanel, draugų pramintos Coco (pranc. – gaidys), vardu. Atidariusi parduotuvę Paryžiuje Chanel ėmė paprastinti siluetą, naudojo mažiau papuošimų, siuvo iš plonesnių audinių.
Tuo metu revoliucingai pasikeitė moters išvaizda, galima išskirti du pagrindinius aspektus: nukerpami moters plaukai ir sutrumpinami sijonai. Trečiasis aspektas nebuvo toks naujas, tačiau ne mažiau svarbus: drąsios dekoltė atidengė smalsiems žvilgsniams tiek krūtinę, tiek nugarą. Visi šie pakitimai išryškėjo vadinamojo la garçonne, arba vyriškojo stiliaus, drabužiuose. Štai kaip buvo apibūdinamas 1924 m. la garçonne stilius: moterys kabino ant savęs suknelę, nes drabužiai laikėsi tik ant pečių kaip ant kabyklos; iškirptės atidengė moterų kaklą, madingi ilgi karoliai bei perlų vėriniai; sijonas vos dengė kelius. Atidengtos kojos sudarė jaunumo įspūdį, o trumpi plaukai buvo universali atjauninančioji priemonė. Šis siluetas pavertė moters kūną stačiakampiu su talijos linija ant klubų ir sijonu ties keliais. Madinga trumpų plaukų šukuosena – bubikopf (vok. – berniuko galva).
Ketvirtasis dešimtmetis vėl pakeitė moterų išvaizdą, moterų mada tapo gundanti – sugrąžino moterims moteriškumą, o apranga laikyta antru ginklu prieš vyrus. Figūros siluetas įgavo klasikinę dviejų trikampių, besiliečiančių viršūnėmis, formą. Talija grįžo į natūralią savo vietą, atkurtas tradicinis siluetas. XX a. ketvirtojo dešimtmečio siluetas buvo aukštas ir lieknas, plačiais pečiais bei siaurais klubais. Apatinė suknelės dalis vėl pailgėjo, o svarbiausias dalykas – apnuoginta nugara – naujas seksualumo akcentas.
Keitėsi ir moterų šukuosenos. Madingi tapo šviesūs ir garbanoti plaukai, banguoti vakare stipriau, o dienos metu – tik šiek tiek. Dabar tapo madingos blondinės, plaukai šviesinami specialiu skysčiu. Žinoma, ne visos merginos galėjo sau leisti šviesinti plaukus, tačiau siekė, kad šukuosena atitiktų paskutinės mados grožio standartus.
Paprastėjant suaugusiųjų aprangai, vaikų drabužiai taip pat paprastėjo. Ši tendencija išliko visą tarpukarį. Kadangi la garçonne mada savaime turėjo ne moters, o paauglio ar mergaitės stilistinių bruožų, greitai paplito ir mergaičių aprangoje. Berniukų drabužiai taip pat pasiskolino iš suaugusių vyrų laisvalaikiui skirtas kelnes – bridžius, dažnai juos derindavo su margomis kojinėmis iki kelių.
Vyrų kostiumas po Pirmojo pasaulinio karo išliko pakankamai konservatyvus ir po karo evoliucionavo daug lėčiau negu moterų. Vyrų aprangoje buvo populiari karinė uniforma, nes grįžę iš fronto vyrai iš pradžių neturėjo kito pasirinkimo ir vilkėjo būtent ją, o vėliau karinė uniforma tapo prestižine ir ją imta vilkėti iškilmingomis progomis. Galifė kelnės patogios avintiems aukštaaulius batus, o madingu laisvalaikio drabužiu buvo golf kelnės. Jas vyrai mūvėdavo vasarą, dažnai šio stiliaus kelnės buvo derinamos su margomis kojinėmis.
Kadangi vyrų mados kito nedaug, tarpukariu iš esmės keitėsi tik vyriško kostiumo detalės.
Londonas užėmė pirmaujančias vyrų mados pozicijas. Vyrų drabužiai buvo grakščių formų su paaukštinta liemens linija, kuri akcentuojama suveržtu diržu arba specialiu kelnių kirpimu.
Kuo išskirtiniai art deco laikotarpio meno kūriniai, kaip pakito fotografija, kuo ypatinga architektūra?
Aptariamo laiko pasaulėjautos, madų ir skonio pokyčiai atsispindėjo dailininkų kūryboje, dažniausiai saloninių meistrų darbuose. Stiliaus dvasią atitiko ir tapytojų mėgstamos temos, viena iš jų buvo naujos ar moderniškos moters įvaizdis. Moters kūną – tradicinį dailės objektą – dailininkai traktavo kaip pretekstą išreikšti naujam laikotapiui.
Anuomet savotišką visuomenės sensaciją ir net pasipiktinimą sukėlė skulptoriaus Juozo Zikaro Moderniška Madona (1928 m.) su trumpai kirptų plaukų šukuosena (bubikopfu) ir trumpa suknele.
Bareljefas Moderniška Madona sukėlė kritikų ir visuomenės prieštaravimų šurmulį, o spauda jį vertino neigiamai. Prelatas teologas A. Jakštas sakė: Man tiesiog nesuprantama, kaip toks rimtas žmogus kaip p. Zikaras galėjo padaryti tokią, atsiprašant, glupstvą.
Liekna, jaunatviška, grakšti Moderniška Madona su kūdikiu ant rankų griauna įsisenėjusią bei nusistovėjusią moters grožio ir moters motinos sampratą. J. Zikaro Moteris – Motina – Madona suskamba naujoviškai ir šiuolaikiškai.
Moderniška ar madinga moteris atsispindėjo ir kitų dailininkų kūryboje. Kajetono Sklėriaus bei Kazio Šimonio nutapyti lakoniški mergelių portretai susipina su tautiškumu bei nauja stilistine plastika. Naujoviškai atrodo Telesforo Kulakausko kostiumo eskizai, erotiškumą išreiškiantys motyvai atsirado Petro Kalpoko kūryboje, tai ypač gerai iliustruoja jo žmonos O. Dubeneckienės-Kalpokienės teatro kostiumo eskizas.
Madinga art deco moteris meninės raiškos priemonių prasme atrodė ryškesnė tų dailininkų kūriniuose, kurie tapė portretus, kūrė to laikotarpio reklamas, plakatus, teatro kostiumus.
Fotografija – tai vienas iš svarbiausių šaltinių apie madą ir art deco laikotarpį. Tarpukario pradžioje buvo paplitusios personalinės fotografų ateljė, kuriose dirbo patys savininkai, tačiau ekonominei situacijai gerėjant kūrėsi didesnės įmonės, siūlančios įvairesnes ir modernesnes paslaugas.
Fotografijoje reiškėsi pačios novatoriškiausios idėjos, o miestas tapo centru, kur pirmiausia buvo įdiegiamos naujausios technologijos. Komercinė fotografija tapo reikšminga elitinės visuomenės gyvenimo dalimi, atsirado naujų mados tendencijų, pritraukdavusių dar didesnes klientų gretas. Žmonės itin pamėgo portretines nuotraukas ir iš tiesų dažnai eidavo fotografuotis. Fotografija tapo savotiška mados tendencija, nes žmonės užsisakydavo portretus dėl pramogos, kaip atminimą. Studijinė fotografija tarpukariu klestėjo, įgalindama fotografus ne tik gerai įvaldyti techniką, bet ir ieškoti originalaus rakurso, sukuriančio išraiškingą portretą.
Art deco stilius toleravo ganėtinai paviršutinišką požiūrį į meno kūrinius, bet toks požiūris labai tiko ir patiko ką tik nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai, kurios žmonės džiaugėsi laisve, stabilia ekonomika, gerėjančia buitimi ir gyvenimu. Hedonistinės meno paskirties sureikšminimas, pragmatiškas požiūris į dailės kūrinius buvo palankūs art deco stiliui, šis plito kaip mada, nes stilingi užsienietiški daiktai formavo vartotojų skonį. Mada skatino, o finansinės išgalės leido Lietuvos gyventojams įsigyti ne tiktai art deco stiliaus indų, madingų egzotinių audinių, naujoviško kirpimo drabužių, bet ir šio stiliaus bronzos, dramblio kaulo ir pusiau brangių akmens gaminių, porceliano statulėlių, madingų aksesuarų prie naujos aprangos.
Lietuvos kultūra buvo atvira Vakarų kultūros įtakai, siekiai orientuotis į Vakarus atsispindėjo žmonių gyvenime. Lietuvai tapus nepriklausoma, atsivėrė sienos, gyventojai keliaudavo po užsienį, išvykdavo studijuoti, į Lietuvą atvykdavo politinių ir ekonominių veikėjų. Jaunai valstybei labai trūko išsilavinusių žmonių.
Kiek laiko rašėte knygą ir kas buvo sunkiausia?
Knygą rašiau su didžiausiu malonumu. Labai gera buvo vėl prisiminti šį nuostabų laikotarpį, miesto gyventojus, madą… Tai tarsi savotiška kelionė laiku atgal.
Kas Jums, renkant medžiagą šiai knygai ir rašant, buvo įdomiausia, o galbūt kas nors net nustebino?
Aš labai žaviuosi, kiek daug Lietuvos žmonės padarė per tokį trumpą laikotarpį. Kaip pasikeitė Kaunas, jo architektūra, miesto gyventojai, ir nebūtinai Kauno, bet ir mažesnių miestelių žmonės gyveno moderniai ir rengėsi madingai. Jie drąsiai kūrė savo naujovišką gyvenimą. Studijuoti važiavo į užsienį, o sugrįžę savo žiniomis dalijosi su visuomene. Kiek daug buvo padaryta per labai trumpą laiką...
Knyga „Lietuvos aukso amžius. Dingęs Kaunas : art deco mada Lietuvoje“ yra vadinama albumu, vadinasi, joje daug nuotraukų. Kur pavyko jas rasti ir ką jose skaitytojai gali išvysti, kuo jos įdomios?
Iliustracijų išties labai daug, nes būtent jos liudija, kaip anuomet atrodė žmonės ir jų gyvenimas. Nuotraukų kelionė į šią knygą labai įvairi: vienos surinktos, kai prieš dvidešimt metų rengiau parodą, kitų ieškojau aprašomo laikotarpio periodikoje, archyvuose, muziejuose, antikvariatuose. Kitas paskolino draugai ar pažįstami.
Knygos skaitytojas gali išvysti galbūt net savo giminaičius ar senelius... Juk visos šios fotografijos yra mūsų istorija, mūsų šaknys. Tai padeda suprasti, kas mes buvome ir kas esame...
Kaip manote, kas yra Jūsų knygos skaitytojas?
Knygą siekiau parašyti kuo įdomiau, pateikdama įvairiausių istorinių faktų, to laikotarpio straipsnių iškarpų ir nuomonių, kad skaitytojas galėtų įsitraukti į šią nuostabią kelionę po art deco laikoptarpį. O iliustracijos ir fotografijos – tai tarsi gyvi šios istorijos liudininkai.
Skaitytojas – tai kiekvienas iš mūsų, besidomintis Lietuvos istorija ir menu, besidomintis kultūra ir mada. Ši knyga skirta visiems…
Aš labai džiaugiuosi, kad šią medžiagą, kuri pas mane gulėjo ilgai, dabar galiu padovanoti visiems.
Esu labai dėkinga leidyklai „Obuolys“ ir jos nuostabiai komandai, prisidėjusiai prie šios knygos nuostabaus išleidimo, dizaino ir kitų darbų.
Komentarai (0)
Šiam straipsniui komentarų nėra. Būkite pirmieji pateikę pranešimą!