Tokios knygos apie Vilnių dar nebuvo! Bene garsiausias Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka sugrįžta pas skaitytojus su paskutiniuoju savo veikalu „Senasis Vilnius”. Pirmą kartą lietuvių kalba ši Vilniaus istorija išleidžiama kaip išskirtinės prabangos kolekcinis leidinys: didžiulio XXL formato knyga su šimtais retų iliustracijų, metaliniais kampais ir Vilniaus panorama dekoruotais puslapių kraštais.
Įdomu ir tai, kad šį veikalą A. Šapoka parašė išeivijoje, o knyga pasirodė tik po jo mirties užsienyje. Tai daugiau nei vien istorinis pasakojimas – šis leidinys yra tikra kolekcinė retenybė, tapsianti išskirtine puošmena kiekvieno Vilniaus istorijos entuziasto namų bibliotekoje.
Knygos tema ir turinys
Adolfo Šapokos knyga „Senasis Vilnius“ – tai pirmasis išsamus, moksliškai pagrįstas Vilniaus miesto istoris tyrimas lietuvių kalba. Šiame veikale garsus tarpukario Lietuvos istorikas nagrinėja Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, praeitį nuo miesto susikūrimo viduramžiais iki XVII amžiaus pabaigos. Knygoje atsiskleidžia, kaip Vilnius iš nedidelės viduramžių gyvenvietės išaugo į didįjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrą ir kokią reikšmę sostinė turėjo politiniam bei kultūriniam šalies gyvenimui. A. Šapoka nuosekliai aptaria svarbiausius Vilniaus istorijos etapus: miesto įkūrimą ir ankstyvąjį augimą, viduramžių Vilniaus raidą, renesanso ir reformacijos laikotarpiu klestėjusią kultūrą, bei XVII a. negandas – karus, gaisrus ir kitus išbandymus. Autorius daug dėmesio skiria Vilniaus, kaip daugiatautės ir daugiakonfesės miesto bendruomenės, formavimuisi ir pabrėžia miesto „nepamainomą reikšmę tautos gyvenime“. Taigi “Senajame Vilniuje” aprašomi ne tik politiniai įvykiai, bet ir miesto socialinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas.
Įdomiausi knygoje pateikiami istoriniai faktai
A. Šapokos knygoje gausu istorinių faktų ir pasakojimų apie Vilniaus miesto praeitį. Miesto įkūrimas apipintas tiek legendomis, tiek istoriniais šaltiniais. Autorius mini garsiąją Gedimino sapno legendą, pagal kurią Didysis Kunigaikštis susapnavo ant kalno staugiantį geležinį vilką, simbolizuojantį būsimą galingą miestą. Istoriškai pirmą kartą Vilnius paminėtas 1323 m. Gedimino laiškuose, kuriose jau vadinamas Lietuvos sostine – tai seniausias žinomas Vilniaus vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
Toliau knygoje atskleidžiama, kaip Vilnius įgijo Magdeburgo teises – 1387 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė Vilniui miesto savivaldos privilegiją pagal Magdeburgo teisę. Šis faktas liudija miesto viduramžišką savitvarką ir augančią svarbą. A. Šapoka taip pat akcentuoja Vilniaus universiteto įsteigimą 1579 m. – tuometinis valdovas Steponas Batoras pertvarkė nuo 1570 m. veikusią jėzuitų kolegiją į aukštąją mokyklą (akademiją), vėliau pavadintą Vilniaus universitetu. Tai buvo pirmasis universitetas Lietuvos teritorijoje, ženklinęs Vilniaus, kaip kultūrinio centro, klestėjimą ir prisidėjęs prie mokslo bei švietimo tradicijų puoselėjimo.
Knygoje aprašomas ir Vilniaus gyventojų gyvenimas bei sudėtis. XVI–XVII a. sandūroje Vilnius buvo vienas didžiausių Rytų Europos miestų – manoma, kad prieš vadinamąjį „tvaną“ (1655 m. Maskvos caro kariuomenės okupaciją) mieste gyveno apie 14–20 tūkstančių žmonių. Vilnius buvo daugiatautis ir daugiakonfesinis miestas: apie 90% gyventojų sudarė krikščionys (katalikai, stačiatikiai, unitai, evangelikai), taip pat gyveno žydų bendruomenė, totorių (musulmonų) ir kt. Nors viešajame gyvenime dominavo lenkų kalba, A. Šapoka atkreipia dėmesį, kad daugelis vilniečių buvo lietuvių kilmės (nors dalis jų buvo sulenkėję) ir mieste buvo vartojama lietuvių kalba.
Vienas dramatiškiausių knygoje aprašomų įvykių – 1610 m. didysis gaisras Vilniuje, suniokojęs didelę miesto dalį. A. Šapoka pasakoja, kaip po šio gaisro Vilniaus veidas keitėsi: sudegus gotikiniams statiniams, mieste iškilo naujos barokinės bažnyčios ir rūmai. Tačiau didžiausią smūgį senajam Vilniui sudavė 1655 m. Rusijos okupacija. Miestą užėmus caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenei, buvo sudeginti miesto archyvai ir patirta milžiniškų nuostolių. A. Šapokos tyrimas atskleidžia, kad po 1655–1661 m. negandų Vilnius niekada visiškai nebeatsigavo iki buvusios didybės – šie faktai padeda suprasti, kodėl vėlesniais amžiais Vilniaus raida sulėtėjo. Visi šie knygoje aprašomi faktai – nuo legendinių miesto ištakų iki demografinių duomenų ir negandų – daro knygą turiningu ir vertingu šaltiniu, padedančiu pažinti Vilniaus istoriją.
Parašymo aplinkybės ir pirmasis leidimas
Adolfas Šapoka ėmėsi Vilniaus istorijos tyrimų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1939 m. Lietuvoje jis publikavo pirmuosius straipsnius apie Vilniaus praeitį, tapdamas pirmuoju lietuviu istoriku, nuosekliai nagrinėjusiu sostinės istoriją. Vis dėlto svarbiausius darbus šia tema jam teko pratęsti emigracijoje. 1944 m. vasarą, artėjant antrajai sovietų okupacijai, Šapoka su šeima pasitraukė į Vokietiją. Pokariu gyvendamas pabėgėlių stovyklose Vakarų Vokietijoje, jis tęsė mokslinę ir leidybinę veiklą – rašė straipsnius, rengė spaudai naujus istorinius leidinius. 1948 m. istorikas emigravo į Kanadą, apsigyveno Toronte. Nepaisydamas sunkių asmeninio gyvenimo aplinkybių (dirbo fizinį darbą, kad pragyventų, laisvalaikiu užsiėmė akademine veikla), A. Šapoka toliau aktyviai dalyvavo lietuvių diasporos intelektualiniame gyvenime. 1949–1961 m. jis buvo Kanados lietuvių savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ vyriausiasis redaktorius, bendradarbiavo rengiant išeivijos „Lietuvių enciklopediją“ Bostone, įsitraukė į lietuvių bendruomenės ir katalikiškų organizacijų veiklą. Ši intensyvi veikla liudija, kad net būdamas toli nuo Tėvynės jis nenutraukė ryšių su Lietuva ir jos istorija.
Būtent Toronte 1950-aisiais Šapoka parašė ir savo svarbiausią veikalą apie Vilnių. Manoma, kad „Senojo Vilniaus“ rankraštį autorius užbaigė apie 1960 m., tačiau pats knygos pasirodymo jau nebepamatė. 1961 m. kovo 9 d. Adolfas Šapoka staiga mirė Toronte, eidamas vos 55-uosius metus. Po istoriko mirties jo parašytą rankraštį perėmė išeivijos kolegos – tekstą peržiūrėjo ir parengė spaudai kitas žymus išeivijos lietuvių istorikas Simonas Sužiedėlis. Pirmasis „Senojo Vilniaus“ leidimas išvydo dienos šviesą 1963 m. Niujorke, JAV, kur knygą išleido lietuvių pranciškonų leidykla Brukline. Taigi veikalas buvo publikuotas po mirties, pasitelkus išeivijos intelektualų pastangas. Pirmasis leidimas buvo išspausdintas lietuvių kalba ir tapo prieinamas lietuvių diasporos skaitytojams. Tik po daugelio dešimtmečių, jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę, ši A. Šapokos knyga tapo plačiau prieinama ir Lietuvoje.
Kodėl knyga išleista išeivijoje, o ne Lietuvoje?
Pirmasis „Senojo Vilniaus“ leidimas pasirodė Niujorke, išeivijoje, nes tuo metu (1963 m.) Lietuvoje tokio veikalo išleidimas buvo neįmanomas dėl politinių aplinkybių. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, kurioje kultūros ir mokslo leidyba buvo griežtai cenzūruojama. Adolfas Šapoka, būdamas emigracijoje, automatiškai buvo sovietinio režimo nemalonėje – jo vardas sovietinėje Lietuvoje buvo nutylimas arba minimas neigiamai dėl jo kaip nepriklausomos Lietuvos istoriko autoriteto. Pavyzdžiui, garsioji A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“ (1936) visą sovietmetį Lietuvoje buvo uždrausta leisti – nors ir slapta skaitoma, ji nebuvo publikuojama oficialiai iki pat 1989 m. Lygiai taip pat naujas A. Šapokos darbas apie Vilnių sovietinėje Lietuvoje neturėjo jokių galimybių būti legaliai išleistas. Vilniaus tema pati buvo politiškai jautri: Vilnius iki 1939 m. priklausė Lenkijai, o pokariu tapo Lietuvos SSR sostine, tad jo istorijos interpretacijos buvo ideologizuotos. Nepriklausomos Lietuvos istoriko parašyta Vilniaus istorija, pabrėžianti lietuviškąjį miesto paveldą, sovietinei cenzūrai būtų atrodžiusi netinkama. Be to, pats autorius fiziškai buvo toli – Kanadoje – ir neturėjo galimybės bendradarbiauti su okupuotos Lietuvos leidyklomis.
Dėl šių priežasčių „Senasis Vilnius“ galėjo pasirodyti tik išeivijoje, kur veikė laisva lietuviška spauda. Niujorke įsikūrusi lietuvių pranciškonų leidykla sutiko išspausdinti veikalą, suprasdama jo svarbą tautiečiams užsienyje. Išeivijos bendruomenė tokiu būdu išsaugojo Lietuvos istorinį paveldą – A. Šapokos knyga būtų likusi rankraščiu, jei ne diasporos pastangos. Tad pirmojo leidimo pasirodymas Amerikoje buvo nulemtas tiek politinės priespaudos tėvynėje, tiek ir veiklios lietuvių diasporos, kuri rūpinosi savo kultūros ir istorijos išlaikymu svetimoje žemėje.
Knygos reikšmė Vilniaus ir Lietuvos istorinei atminčiai
„Senasis Vilnius“ užima ypatingą vietą Vilniaus ir visos Lietuvos istorinėje atmintyje. Visų pirma, tai buvo pionieriškas darbas – iki A. Šapokos niekas iš lietuvių istorikų nebuvo parengęs tokio išsamaus Vilniaus praeities tyrimo. Ši knyga užpildė didelę spragą lietuvių istoriografijoje: ji suteikė lietuvišką istorinę perspektyvą miestui, kuris ilgą laiką buvo atskirtas nuo Lietuvos valstybės (1919–1939 m. Vilnius priklausė Lenkijai). Šapoka savo veikalu tarsi „susigrąžino“ Vilnių į Lietuvos istorinį pasakojimą, pabrėždamas miesto lietuviškąją tapatybę ir ryšį su Lietuvos valstybingumu. Sovietmečiu, kai oficiali ideologija menkino tarpukario istorikus ir kai kurios Lietuvos istorijos temos (ypač susijusios su nepriklausomybe) buvo nutylimos, Šapokos darbas išeivijoje padėjo išlaikyti gyvą atmintį apie Vilnių kaip istorinę Lietuvos sostinę. Diasporoje ši knyga skatino tautinę savimonę, priminė prarastą tėvynės sostinę ir jos garbingą praeitį.
Net ir praėjus dešimtmečiams, „Senasis Vilnius“ neprarado savo mokslinės vertės. Daugelis A. Šapokos surinktų duomenų ir padarytų išvadų apie viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Vilniaus raidą yra svarbūs ir šiandieniniams tyrėjams. Nors vėlesni istorikai (tiek išeivijoje, tiek sovietų Lietuvoje) gilino atskiras Vilniaus istorijos temas, A. Šapokos sintezė išliko atskaitos tašku – pirmuoju bandymu apibendrinti Vilniaus istoriją lietuvių akimis. Kultūrinėje atmintyje ši knyga taip pat užima simbolinę vietą: ji liudija, kad net svetur atsidūrę lietuviai nepamiršo savo sostinės istorijos. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kai „Senasis Vilnius“ tapo laisvai prieinamas ir gimtinėje, jis prisidėjo prie Vilniaus istorinės savasties suvokimo stiprinimo. Knyga neretai cituojama tiek mokslo darbuose, tiek populiariojoje istorinėje literatūroje apie Vilnių.
Apibendrinant, A. Šapokos „Senasis Vilnius“ svarbus tuo, kad įtvirtino Vilniaus, kaip neatsiejamos Lietuvos istorijos dalies, sampratą. Jis išryškino sostinės daugiakultūrį, bet kartu ir lietuviškąjį charakterį, parodė miesto šlovės akimirkas ir tragedijas. Tuo pačiu tai ir diasporos kultūrinio pasiaukojimo produktas – knyga, saugojusi Lietuvos istorinę atmintį tada, kai tėvynėje tam nebuvo sąlygų. Šis veikalas padėjo vilniečiams ir visiems lietuviams geriau pažinti savo sostinės praeitį ir stiprino istorinį tapatumą.
Šapokos biografijos kontekstas: pokaris, emigracija ir išeivijos veikla
Norint suprasti „Senojo Vilniaus“ atsiradimą, svarbu žinoti keletą Adolfo Šapokos biografijos faktų, ypač susijusių su laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo. A. Šapoka gimė 1906 m. ir tarpukario Lietuvoje spėjo tapti žinomu istoriku bei pedagogu. Jis redagavo fundamentalų veikalą „Lietuvos istorija“ (1936), kuris sulaukė milžiniško populiarumo. Tačiau antroji sovietų okupacija 1940 m. nutraukė Šapokos akademinę karjerą Lietuvoje: sovietų valdžia jį atleido iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo pareigų. Nacių okupacijos metais jis kurį laiką dėstė atnaujintame Vilniaus universitete (1941–1943 m.), tačiau artėjant frontui suprato, kad privalo trauktis į Vakarus, jei nori išlikti laisvas ir tęsti savo darbą. 1944 m. vasarą Šapoka su šeima pasitraukė į Vokietiją kaip pabėgėlis. Šis žingsnis buvo lemtingas: Lietuvoje likę inteligentai patyrė represijas, o A. Šapoka, nors ir netekęs gimtinės, išsaugojo galimybę laisvai rašyti ir kurti.
Gyvenimas emigracijoje nebuvo lengvas. Iš pradžių Vokietijoje Šapoka gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose (Neumarkte ir Hechfelde) – ten dirbo lietuvių gimnazijoje mokytoju, rašė bei redagavo knygas, rūpinosi savo „Lietuvos istorijos“ pakartotiniu leidimu. 1948 m. jis emigravo dar toliau – į Kanadą, tikėdamasis stabilesnio gyvenimo. Tačiau ir Kanadoje teko dirbti toli nuo mokslo – Monrealyje kurį laiką dirbo fabrike (vielų gamykloje), vėliau Toronte – kailių dirbtuvėje. Nepaisant to, A. Šapoka skyrė daug jėgų visuomeninei ir kultūrinei veiklai: Toronte jis stojo prie lietuviško savaitraščio vairo, rašė straipsnius, prisidėjo prie enciklopedijos leidimo, dalyvavo lietuvių bendruomenės organizacijose. Šie faktai rodo, kad Šapoka nenutraukė ryšio su lietuvybe ir istorija – net dirbdamas fizinį darbą dienomis, vakarais jis likdavo istoriku, tarnaujančiu savo tautai. Būtent tokiame kontekste gimė sumanymas parašyti Vilniaus istorijos sintezę. Vilnius jam ir kitiems patriotiškai nusiteikusiems lietuviams simbolizavo prarastą sostinę, kurios negalima atsisakyti. Dar prieš karą A. Šapoka suvokė Vilniaus svarbą – 1930-aisiais, kai Vilnius priklausė Lenkijai, jis su kitais intelektualais puoselėjo viltį sugrąžinti Vilnių Lietuvai istorinės tiesos ir diplomatinėmis pastangomis. Tad jo pasirinkimas tyrinėti Vilniaus praeitį buvo prasmingas: tai buvo tarsi mokslinis indėlis į „Vilniaus bylą“, įrodant istorinį lietuvių ryšį su šiuo miestu.
Po ilgos darbo dienos grįžęs į namus Toronte, Šapoka imdavosi archyvų bei šaltinių – nors tiesioginės prieigos prie Vilniaus archyvų jis neturėjo (dalis jų buvo sunaikinta 1655 m., kiti liko okupuotoje Lietuvoje ar Lenkijoje), tačiau naudojosi spausdintais šaltiniais, senesnėmis publikacijomis, savo turėtomis tarpukario nuotrupomis. Jis sugebėjo parengti solidų rankraštį sąlygomis, kai nebuvo universitetų bibliotekų ar kolegų istorikų šalia. Šapokos ištvermė ir atsidavimas mokslui atsiskleidžia ir tuo, kad 1949–1961 m. jis sugebėjo suderinti žurnalisto darbą ir didelės apimties istorinio tyrimo rašymą. Deja, sunkus gyvenimas išeivijoje atsiliepė sveikatai – ilgos darbo valandos, įtampa ir Kanados žiemos padarė savo. 1961 m. ankstyvą pavasarį Šapoka mirė staiga, ištiktas širdies smūgio bekasdamas sniegą prie namų Toronto priemiestyje. Jo mirtis buvo didelė netektis diasporos visuomenei. Vis dėlto, nors pats autorius knygos išleidimo nesulaukė, jo palikimas neliko užmirštas – išeivijos kolegos pasirūpino, kad „Senasis Vilnius“ būtų išleistas, taip įamžindami Šapokos triūsą.
Šie biografiniai faktai padeda suprasti „Senojo Vilniaus“ kontekstą. Tai nėra vien akademinis veikalas – tai istorijos knyga, parašyta tremtyje, degant meilei prarastam miestui. A. Šapokos gyvenimo kelias – nuo tarpukario universitetų auditorijų iki kuklios redakcijos kambarėlio Toronte – atsispindi knygoje kaip tvirta nuostata objektyviai fiksuoti tiesą apie Vilniaus praeitį. Jo asmeninė patirtis – nepriklausomos Lietuvos žlugimas, priverstinė emigracija, laisvo žodžio paieškos svetur – suteikia „Senojo Vilniaus“ pasakojimui gilesnę prasmę. Knygos kontekstas yra lietuvių emigracijos pastangos išsaugoti savo istoriją: Šapoka buvo vienas iš tų, kurie, atplėšti nuo Tėvynės, liko ištikimi Lietuvos istorijai iki galo. „Senasis Vilnius“ – tai Adolfo Šapokos mokslinis testamentas, liudijantis, kad net ir priespaudos metais galima tarnauti tiesai ir istorinei atminčiai.
Komentarai (0)
Šiam straipsniui komentarų nėra. Būkite pirmieji pateikę pranešimą!