Leidyklos OBUOLYS rankose – neeilinis tekstas, kurio reikšmė Lietuvos istorinės savivokos diskursui išlieka aktuali net praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo pirmojo pasirodymo. Jūratės Statkutės de Rosales knyga „Didžiosios apgavystės“ – tai ne tiek tradicinė istorinė studija, kiek analitinis tyrimas, kuriame autorė siekia atskleisti tai, ką ji pati įvardija kaip „istoriografinių netikslumų sistemą“, nusistovėjusią Vakarų Europos ir Rytų Europos tautų istorinėje vaizduotėje. Su pagarba pristatome šį leidimą naujam skaitytojų ratui vildamiesi, kad šis tekstas bus skaitomas kaip vienas iš balsų platesnėje diskusijoje apie tautinę tapatybę, istorinės atminties politiką ir akademinio diskurso ribas.
Norime taip pat išreikšti nuoširdžią padėką autorės šeimai – ypač penkiems sūnums – už suteiktą pasitikėjimą leidžiant šią knygą po Jūratės Statkutės de Rosales mirties 2023 m. rugsėjį. Šis leidimas – tai ne tik knygos sugrįžimas į viešąją erdvę, bet ir simbolinė autorės minties tąsa per intelektualinį jos palikimą.
Knygos tyrimo objektas: kritinė istoriografijos analizė
„Didžiosios apgavystės“ (pirmasis leidimas – 2001 m.) savo turiniu gali būti priskirta tarpdisciplininio pobūdžio istorinės metodologijos darbams. Autorė, pasitelkusi lingvistinę analizę, pirminius šaltinius (ypač lotyniškas ir senąsias kronikas), kultūrinių vaizdinių dekonstravimą bei recepcijos istoriją, mėgina peržiūrėti kelis esminius naratyvus, formavusius baltų tautų istorijos interpretaciją. Vienas kertinių jos teiginių – vadinamųjų gotų, romėnų šaltiniuose minėtų kaip „gudų“, kilmės priskyrimas ne germanų, o baltų genčių grupei.
Ši hipotezė grindžiama keletu pagrindinių teiginių: pirma, senieji lotyniški dokumentai, pavyzdžiui, Jordanio Getica, buvo netiksliai išversti ar interpretuoti; antra, terminai, tokie kaip Scandia, turėtų būti lokalizuojami ne Skandinavijoje, o Baltijos pajūryje (ypač Kuršių nerijoje); trečia, lituanistikoje iki tol nepakankamai naudotasi lyginamuoju kalbotyros metodu, lyginant baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų reliktus. Autorė teigia, kad šie trūkumai leido išsivystyti „didelei apgavystei“ – įsivyrauti istorinei versijai, pagal kurią baltų tautos atsidūrė Europos periferijoje ne tik geografiškai, bet ir istoriškai.
Jūratės Statkutės de Rosales argumentavimo stilius išsiskiria aiškiai polemine kryptimi: autorė ne tik kelia klausimus, bet ir kritikuoja nusistovėjusius akademinius kanonus, pabrėždama, kad istoriografija neretai funkcionavo kaip ideologinių projektų įrankis. Kaip ji rašo, „kai kurios mokyklos, kurios turi pretenzijų į objektyvumą, vengia baltų istorijos, nes ji per daug komplikuota ir, galbūt, per daug neparanki kitų tautų ‘didybės’ mitams“ („Didžiosios apgavystės“, p. 37).
Autorės kontekstas ir pozicija
Jūratė Statkutė de Rosales (1929–2023) buvo ne tik publicistė, bet ir aktyvi lietuvių diasporos veikėja, dešimtmečius gyvenusi Venesueloje. Ji dirbo vyriausiąja redaktore įtakingame politinės analizės žurnale Zeta, taip pat daug rašė lietuvių išeivijos spaudoje. Nors neturėjo oficialaus istorikės išsilavinimo, Jūratė Statkutė de Rosales ilgus metus gilinosi į baltų kultūros ištakas, kalbotyrą ir istorinę semiotiką, rašydama ispanų, prancūzų, anglų ir lietuvių kalbomis. Jos ispanų kalba išleista knyga „Los Godos“ (1990–2001 m.) buvo kartota kelis kartus ir sulaukė dėmesio ispanakalbiame akademiniame lauke, nors jos teiginiai buvo vertinami kontraversiškai.
Būtina paminėti, kad Jūratės Statkutės de Rosales pozicija sulaukė tiek palaikymo, tiek kritikos. Kai kurie kalbininkai ir istorikai (pvz., profesorius Zigmas Zinkevičius) kritikavo jos hipotezes dėl tariamo šaltinių selektyvumo ar lingvistinio ekstrapoliavimo. Tačiau tuo pat metu, kiti – ypač išeivijos intelektualai – vertino jos veiklą kaip svarbų bandymą permąstyti tautos istoriją platesniame kontekste. Nepriklausomybės pradžioje, kai Lietuva vėl įgijo teisę peržiūrėti savo istorines tapatybes be ideologinės prievartos, Jūratės Statkutės de Rosales idėjos įgavo platesnį rezonansą.
Istorija kaip kultūrinės tapatybės dalis
Galima teigti, kad šios knygos svarba pirmiausia yra ne empirinė, bet konceptuali. Ji ragina skaitytoją permąstyti istorinės tiesos sampratą, kelti klausimus apie šaltinių patikimumą, dominuojančių naratyvų genezę ir akademinių institucijų atsakomybę. Kaip rašė filosofas Michel'is Foucault, kiekviena „tiesa“ formuojasi žinojimo ir galios sankirtoje – būtent šią sankirtą Jūratė Statkutė de Rosales stengiasi reflektuoti.
Tikime, kad šios knygos reikšmė išlieka aktuali šiandien – ne tiek dėl pateikiamų istorinių detalių, kiek dėl kvietimo įsitraukti į kritinį dialogą su praeitimi. „Didžiosios apgavystės“ gali būti skaitomos kaip intelektualinė provokacija: ne kaip deklaracija, o kaip bandymas atverti istorines alternatyvas. Šis leidimas nėra baigtinė pozicija – tai pasiūlymas mąstyti savarankiškai, giliau ir atsakingiau. Kaip rašo pati autorė, „kiekviena tauta turi teisę į savo istoriją – bet tik tada, kai ji įgyja drąsos ją rašyti pati“ („Didžiosios apgavystės“, p. 14).
Dar kartą dėkojame Jūratės Statkutės de Rosales šeimai – jos penkiems sūnums – už galimybę iš naujo pristatyti šią knygą Lietuvos skaitytojams. Tikimės, kad ji taps reikšmingu impulsu istorinio sąmoningumo, tautinės tapatybės bei kritinio mąstymo ugdymui.
Komentarai (0)
Šiam straipsniui komentarų nėra. Būkite pirmieji pateikę pranešimą!