FORSAITŲ SAGA: literatūrine Nobelio premija apdovanotas šedevras kolekcinėje dėžutėje

„Kai pakankamas kiekis geru skoniu pasižyminčių meno mėgėjų palankiai įvertina meno kūrinį, jis įgauna tvirtą rinkos vertę arba, kitais žodžiais tariant, pavirsta „meno kūriniu“. - John Galsworthy

FORSAITŲ SAGA verta visų epitetų, kuriais ji apdovanota, pradedant „klasika“, „šedevras“, „verta Nobelio“ ir baigiant „klasikinio romano pavyzdys“, „aktuali šiandien“. Taip, šis prieš šimtmetį parašytas kūrinys aktualus ir dabar, nes kiekvienas mūsų kažkiek esame forsaitas, tik kiek?

Visu Forsaitus jungia turto kultas ir savininkiškumo jausmas. Jie į meilę žiūri lyg į tymus, kuriais persergama ikivedybiniame periode ir atsikratoma visiems laikams. Tolimesnis gyvenimas – tai nuosavybės išlaikymas ir didinimas.

Ir štai Forsaitų giminėje atsiranda žmogus, sukurtas meilei. Po išorinio santūrumo ir racionalumo kaukėmis ima virti aistros, gimsta jausmai, keičiantys ne tik gyvenimus, bet ir pačią gyvenimo sampratą…

FORSAITŲ SAGĄ sudaro 6 knygos – pirmosios 3 sudaro pirmąją trilogiją: "Savininkas", "Kilpoje" ir "Išnuomojama". Antroji trilogijos dalis dar vadinama "Šiuolaikinė komedija". Ją sudaro taip pat 3 knygos: "Baltoji beždžionė", "Sidabrinis šaukštas" ir "Gulbės giesmė".

Pirmoje pirmosios FORSAITŲ SAGOS trilogijos knygoje „Savininkas“ į forsaitiškąjį gyvenimą įsiveržia žmonės, sukurti grožiui ir meilei. Nors pats tikriausias Forsaitas Somsas beprotiškai myli savo žmoną Ireną, ši pareikalauja skyrybų. Po išorinio santūrumo ir racionalumo kaukėmis verda aistros, gimsta jausmai, keičiantys netgi pačią stabilaus gyvenimo sampratą...

Antroje FORSAITŲ SAGOS knygoje „Kilpoje“ veiksmas vyksta 1899–1901 m. – tai anglų–būrų karo laikai ir karalienės Viktorijos eros pabaiga. Somsas atkakliai bando susigrąžinti prieš dvylika metų jį palikusią žmoną. Laikas ne tik nenuslopino jo meilės Irenai, bet ir privertė suvokti, kad sukaupti turtai beprasmiai, jeigu neturi jų kam palikti.

Trečioji knyga „Išnuomojama“ atverčia naują Forsaitų istorijos puslapį – čia susiduria jaunoji karta – Somso dukra Flerė ir Irenos sūnus Džonas. Istorija kartojasi – jie įsimyli vienas kitą, tačiau jų tėvų praeitis – neperžengiama bedugnė...

„Ir tik vienas dalykas neramino Somsą, sėdintį kapinėse: melancholiškas ilgesys jo širdyje – todėl, kad saulė burtingais spinduliais lietė jo veidą ir debesis, ir auksinę beržo lapiją, todėl, kad vėjas taip švelniai šiureno, ir kukmedžio žaluma buvo tokia tamsi, ir blyškiai švietė mėnesio pjautuvas danguje.

Nors visomis sielos išgalėmis trokštų, nors visa širdimi ilgėtųsi, niekada nepriklausys jam žemiškas grožis ir meilė.“

Antroji FORSAITŲ SAGOS trilogija „Šiuolaikinė komedija“ pasakoja jau apie jaunosios Forsaitų kartos likimus bei senosios kartos pasitraukimą. Pirmojoje trilogijos knygoje „Baltoji beždžionė“ – tiek Somsas, tiek jaunesnioji karta, priskirianti save visuomenės viršūnėlėms, perkainoja vertybes po karo. Tai simbolizuoja Somso dukrai Flerei padovanotas paveikslas „Baltoji beždžionė.“

„Bet, pone, juk tai puiki alegorija. Suvalgyti gyvenimo vaisių, išmėtyti žieveles ir būti užkluptam šitą darant. Tos beždžionės akyse įsikūnijusi žmonijos tragedija. Pažvelkit į jas! Ji mano, jog kažkas slypi tame apelsine, ji liūdi ir širsta, kad nieko neranda. Taip, šį paveikslą reikėtų pakabinti Britų muziejuje ir pavadinti „Civilizacija – štai ji“.

Antrojoje „Šiuolaikinės komedijos“ knygoje „Sidabrinis šaukštas“ – Flerė mėgina patekti į trečiojo dešimtmečio Londono aristokratiją. Aukštosios visuomenės veidmainystė, intrigos, begalinis noras „prasimušti“ į viršūnes bet kokia kaina – kur veda „naujoji moralė“?

„Aistros, prietarai, principai, gailestis – senamadiški, kaip tie ankšti drabužiai, kuriuos ji dėvėdavo vaikystėje... Gyvenimas – tai cigaretė, kurią surūkai ir išmeti, šokis, kurį reikia šokti iki galo. Tai ir šokim!”

Paskutinėje „Forsaitų sagos“ knygoje, simboliškai pavadintoje „Gulbės giesmė“ ir vainikuojančioje J. Galsworthy kūrybą, dūžta Flerės viltys gauti savo nuosavybę – Džoną, o uždraustas vaisius pasirodo ne toks saldus. Tačiau gyvenimas nesustoja: kiekvienas praradimas baigiasi kažkuo naujai atrastu...

Pirmą kartą lietuviškai visos šešios dalys išleidžiamos nuostabaus grožio kietais viršeliais:

“Meilė – ne šiltnamių gėlė, o laukinis augalas, naktinės drėgmės kūrinys, saulėtos valandėlės padaras, išdygęs iš laukinės sėklos, laukinio vėjo pakelėmis atneštos. Laukinis augalas, kurį vadinam gėle, jeigu atsitiktinai pražysta mūsų sode; ir piktžole, jeigu pražysta už aptvaro; tačiau nesvarbu, gėlė ji ar piktžolė – jos kvaptyje ir spalvose visada laukinė laisvė!”

Nepraleiskite galimybės įsigyti FORSAITŲ SAGOS kolekcinį leidimą dabar – vėliau BRANGS!