Kas gi nenorėtų atskleisti šunų ir žmonių susikalbėjimo paslaptis? Mindaugas Sėjūnas – tarsi šunų užkalbėtojas, burtų lazdele perauklėjęs šimtus nepaklusnių ir sudėtingų šunų Lietuvoje – atskleidžia visas savo žinias apie tai, kaip lengvai susikalbėti su keturkoju jūsų namuose. Nesvarbu, ar tik planuojate priimti į namus naują šeimos narį, ar turite šunį daugybę metų (o gal ir esate jį „profesionaliai“ dresavę!), ši nesudėtingų, bet itin efektyvių patarimų pilna knyga pakeis jūsų ir jūsų augintinio gyvenimą į gerą: jūs turėsite nuostabų keturkojį draugą, o jis – šeimininką, kuris supranta, kaip veikia šuns smegenys. „Didysis šuns šeimininko vadovas“ – tai tikrasis šuns ir žmogaus susikalbėjimo žodynas.
Kviečiame skaityti interviu su knygos autoriumi Mindaugu Sėjūnu:
Buvote gerai žinomas Lietuvos televizijos veidas. Kokia akimirka ar patirtis padėjo suprasti, kad darbas su šunimis visgi yra tikroji Jūsų aistra?
Matote, man ir mano artimiesiems tai buvo ne naujiena. Dar būdamas penkerių svajojau būti Daktaru Dolitliu, vėliau – Tadu Ivanausku, žodžiu, gamtininku. Tempiau namo sužeistus gyvūnus, auginau, gydžiau paukščius. Kaime pas dėdę skubėjau prisijaukinti pikto, besibadančio jaučio, kepurėje parsinešiau mažą žiurkiuką, o kai atsisėsdavau ant suoliuko, viščiukai mane nutūpdavo nuo galvos iki kojų. Jiems, matyt, atrodė, kad esu jų gaidys, nes juos globojau, lesinau. Šuo užėmė pirmą vietą prieš daugiau nei dvidešimt metų, ir tai natūralu. Šuo – vienintelis gyvūnas, kuris, kaip rodo evoliucija, savo noru atėjo pas žmogų ir bendradarbiavo su juo tūkstančius metų. Šuo labai gerai „skaito“ žmogaus kūno kalbą, todėl su šunimis bendradarbiauti – paprasta.
Abiejose srityse bendravimas yra visa ko pamatas. Ar radote kokių nors stebinančių paralelių tarp darbo su šunimis ir darbo prieš kamerą?
Žinoma, paralelių yra. Sakoma, kad kameros, tai yra žiūrovo, neapgausi. Jei esi piktas, sutrikęs – būtent tai fiksuoja kamera, o nenatūrali vaidyba, nusikalbėjimas – kaip ant delno. Šuns taip pat neapgausi: jei esi piktas, jei ko nors bijai ar sergi – šuo tai užuodžia pirmą sekundę, ir jo elgesys dėl to kaipmat keičiasi. Todėl siekdami harmoningo bendradarbiavimo, pirmiausia turime kontroliuoti save, tarsi mus filmuotų kameros – būti ramūs, linksmi, suteikti keturkojui saugumo pojūtį. Patiriantis stresą, piktas šeimininkas – dažniausia nesusikalbėjimų su šunimi priežastis.
Daugelis žiūrėdami šunų dresūros laidas ar skaitantys populiarius gidus apie dresūrą tikisi greitų sprendimų. Kokį didžiausią mitą apie šunų auklėjimą galėtumėte paneigti?
Jūs teisi... Nemažai žmonių ieško greitų ir universalių priemonių ar būdų, kuriuos naudojant viskas susitvarkys savaime. Davei keletą skanukų, timptelėjai pavadžiu, pasakei „fu, negalima“ – žiūrėk, šuo jau ir klauso. Tačiau iš tiesų šuo kažkodėl vis tiek neklauso. Tada ieškoma, kas už pinigus galėtų šunį „suremontuoti“. Skubiai. Palikai šunį „meistrui“, tas pareguliavo, ir augintinis jau paklusnus. Deja, taip nebūna. Šuo – gyvas, tam tikra prasme į žmogų panašus žinduolis, kuris savaip suvokia pasaulį, mąsto, kenčia, myli.
Didžiausias mitas tas, jog šuo savaime yra nepaklusnus. Iš šio mito, neteisingo požiūrio išplaukia ištisa plejada neteisingų veiksmų: drausminimai, šunų barimai, tąsymai pavadėliu, prievartinis laikymas neėdus, fizinės bausmės. Pabrėšiu – visi konfliktai griauna šuns ir šeimininko santykius iš esmės.
Didelę Jūsų požiūrio į šunų auklėjimą dalį sudaro dėmesingumas. Kaip manote, koks svarbiausias dalykas, kurį žmonės turėtų daryti kitaip kasdien bendraudami su savo šunimis?
Svarbiausia – išmokti girdėti šunį, jo klausytis ir įsiklausyti į tai, ko jis nori, ką jis sako, apie ką svajoja. Kodėl mes, žmonės, įsivaizduojame, kad būtent mes turim nuolat šuniui komanduoti, o jis būtinai privalo tas komandas vykdyti? O jei nevykdo – mes neduodame jam skanukų arba maisto. Šuo – komandinis gyvūnas. Norint, kad jis mus girdėtų, būtina girdėti ir jį. Šuo su mumis kalba nuolat, tačiau šiuolaikinis žmogus neturi laiko atplėšti akių nuo kompiuterio ar telefono. Tuo tarpu šuo, priėjęs prie „skrolinančio“ ir labai užsiėmusio žmogaus, jam akimis ir kūnu ką nors sako, kur nors kviečia. Jei žmogus į tai sureaguotų – šuo jį kur nors nusivestų ir parodytų, ko jam reikia. Žmogus, tai įvertinęs, galbūt pasakytų „palauk, netrukus eisime žaisti“. Ir šuo lauktų. Nes matytų, kad žmogus jį girdi. Deja, labai dažnai šeimininkai sureaguoja tik tuomet, kai šuo, neberasdamas būdo būti išgirstas, ima cypti, ką nors draskyti ar loti. Tik tada žmogus sureaguoja. Piktai. Ir šunį dažniausiai sudrausmina. Tačiau šuo, sulaukęs reakcijos, įgyja patirtį, jog lodamas, cypdamas gali sulaukti dėmesio. Štai čia ir prasideda tariamas nepaklusnumas, kurio priežastis – paprasčiausias nesusikalbėjimas.
Kartą su šeimininkais analizavome reaktyvaus šuns elgesį. Pora prisipažino, kad nesupranta, kada šuo nusiteikęs žaisti, o kada pulti – nuvyti kitus šunis. Norint turėti paklusnų šunį, būtina su juo komunikuoti, tartis, o norint tartis privalu išmokti perskaityti šuns siunčiamus signalus. Jei šuniui neramu, jei jam baisu – apie tai jis praneša iškart savo kūno kalba. Deja, mes labai dažnai to nepastebime ir sureaguojame į paskutinę fazę, kai šuo jau puola kitą keturkojį. Tai pavėluota reakcija. Blogiausia tai, jog kovojant su pasekme – imant bausti šunį, gali būti tik blogiau. Konfliktas kelia dar didesnį stresą, stresas – dar didesnę baimę, baimė kelia agresiją. Reikia matyti pirmuosius signalus ir išvengti galimo konflikto.
Kokia „prieš ir po“ šunų auklėjimo istorija Jus labiausiai sujaudino? Gal buvo graudžių momentų?
Iki šiol labiausiai jaudinanti – tariamai agresyvios kalės istorija, kuri buvo pasmerkta blogiausiam scenarijui, kaip agresyvi ir labai pavojinga. Tačiau šeimininkė pozityvaus paskatinimo metodu su šunimi dirbo dvejus metus ir dabar kalytė visiškai sociali ir nekelianti pavojaus. Neseniai sujaudino užmigdyti atvežto tariamai pavojingo bei agresyvaus šuns istorija. Šunį iš prieglaudos paėmė jauna šeima, kuri dabar turi puikų šeimos draugą.
Kada ir kodėl Jums kilo mintis parašyti knygą „Didysis šuns šeimininko vadovas“ ir kokia pagrindinė šios knygos mintis?
Straipsnius apie šunis rašau jau daugiau nei dešimt metų. Skaitytojai komentaruose pasiūlė parašyti knygą, kurioje būtų sudėti vadinamųjų santykių su šunimi pagrindai. Su leidyklos „Obuolys“ vadovais tokią mintį į kosmosą paleidome, regis, prieš penkerius metus. Kadangi mokausi ir dirbu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvūnų mokslų fakultete, turiu unikalią galimybę pasinaudoti mokslo duomenimis, gautais tiriant šunų elgesį, fiziologiją, evoliuciją. Įgytas žinias taikau praktikoje. Tai veikia. Man ne 16 ir ne 30 metų. Ši knyga – savotiškas testamentas šunų šeimininkams, ieškantiems ir nerandantiems atsakymų, kaip lengvai, palyginti greitai ir, svarbiausia, be konfliktų sutarti su savo šunimis. Prisipažinsiu, nemaniau, kad parašyti tokią knygą taip sudėtinga. Esu be galo laimingas, kad suredaguoti turinį padėjo leidykla, patarė kolegos. Kitaip būčiau išprotėjęs.
Kuris Jūsų knygos skyrius, Jūsų manymu, labiausiai nustebins skaitytojus arba taps jiems iššūkiu?
Labai sudėtingas klausimas... Visi skyriai svarbūs. Labai svarbus ir vienas pirmųjų – apie prigimtinį bendradarbiavimą, grįstą evoliucine patirtimi. Įsivaizduokime, jog esame su savo šunimi ar šunimis miške, be skanukų, neturime antkaklių, pavadėlių. Tačiau turime su keturkojais iš taško A nueiti į tašką B ir kartu atlikti užduotį. Šunys negali niekur atitolti, atitrūkti. Turi būti šalia. Savo valia. Skamba kaip raketų mokslas, ar ne? Tačiau tai visai nesudėtinga ir šuniui įprasta veikla. Įprasta buvimo su žmogumi bendradarbiavimo forma. Šuo tai geba iš prigimties, tik nereikia jo sugadinti.
Atkreipčiau dėmesį į skyrių apie komunikacinius kanalus ir bendradarbiavimo chemiją. Šuo, kaip minėjau, užuodžia mūsų emocijas, skaito mūsų kūno kalbą. Mes, žmonės, kažkodėl manome, kad šuo privalo vadovautis tik mūsų žodinėmis komandomis. Tai klaidingas įsitikinimas. Įsivaizduokime situaciją: einame su šunimi, o iš priekio ateina šeimininkas su agresyviu, reaktyviu šunimi. Mes išsigąstame, mums tampa neramu, įtempiame pavadį, veidas pasidaro rūstus, akimis sekame „priešą“, o priartėjus, kai šuo metasi link jo – surinkame: „Ne, fu, negalima!“. Tokiu atveju klaidingai manoma, kad šuo neklauso, nes nevykdo komandos „negalima“. Tačiau tikroji komanda – tai žmogaus kūno skleidžiamas streso hormonų kvapas, įsitempęs kūnas, žvilgsnis, nukreiptas į tariamą grėsmę. Visa mūsų kūno kalba sako, kad situacija labai baisi, o akys nurodo grėsmės šaltinį. Šuo, beje, labai gerai išmokęs rasti žmogaus žvilgsnio stebėjimo objektą. Ir kai visa savo esybe transliuojame pavojaus aliarmo signalus, nieko nuostabaus, kad toks elgesys iššaukia baimės agresiją – puolimą. O komandą „negalima“ šuo greičiausiai suvokia kaip nurodymą „apgink mane, pulk priešą“, nes būtent tai transliuoja mūsų kūno siunčiami signalai. Gindamas šeimininką šuo nesielgia nepaklusniai – jis elgiasi paklusniai, taip, kaip jam nurodo šeimininkas savo kūno kalba. Bėda ta, kad dėl neigiamos reakcijos kalčiausias lieka keturkojis. Nors jis šiuo atveju niekuo dėtas.
Netikėčiausias gali būti siūlymas pamėginti su šunimi komunikuoti be skanukų, nenaudojant antkaklio ir pavadėlio. O svarbiausia – be žodžių. Iš pradžių tai atrodo neįmanoma, tačiau atradus naujus (tiksliau, senuosius – prigimtinius) komunikavimo kanalus, daug dalykų atsistoja į savo vietas ir abiem pusėms teikia neapsakomai daug džiaugsmo.
Kokią dažniausią klaidą daro dauguma šunų savininkų, patys to nesuvokdami?
Dauguma šunų savininkų nemato savęs iš šalies, tačiau imasi šuns kontrolės. Labai dažnai įtempiamas, tąsomas pavadėlis, to nejaučiant, sakomos perteklinės komandos, drausminimai, kišami skanukai, žaisliukai. Šuo verčiamas šlifuoti šaligatvį, vedamas trumpu pavadžiu, kad nesitąsytų. Tikėtina, kad taip užspaustas šuo būtinai atitrūks, nes jis nepatiria laimės ir neturi jo prigimčiai būtinos veiklos. Tokiu būdu pasivaikščiojimų metu šunys būna išdirginami, išderinami ir natūralu, jog tampa reaktyvūs. Tas reaktyvumas vėl sprendžiamas begaliniais įrankių ir priemonių kiekiais. Tačiau pamirštame, jog pagrindinis įrankis ir pagrindinė priemonė yra pats žmogus. Tad išėjus pasivaikščioti galbūt nereikia pirmą minutę pradėti šuniui komanduoti ir jo drausminti, o priešingai – leisti jam ramiai uostyti – tirti aplinką. Nusiraminus, galima pažaisti, o komandą įpinti į žaidimą, kaip apdovanojimą. Tai labai paprasta. Tiesiog reikia vengti interesų konflikto ir paisyti šuns norų. Tada ir šuo paisys žmogaus prašymų.
Ką patartumėte tiems žmonėms, kurie nusprendžia „įsišuninti“ keturkojį šeimos narį iš prieglaudos? Apie ką svarbu žinoti ir atkreipti dėmesį pirmosiomis dienomis?
Patarčiau gerai susipažinti su šuns praeitimi, jo istorija, charakteriu. Nes kartais nuoširdus noras padėti augintiniui virsta košmaru – nusiusiotais namų kampais, pridergtu miegamuoju, nuolatiniu lojimu, išsiskyrimo nerimu bei reaktyvumu lauke. Visas problemas galbūt galima išspręsti, tačiau reikia žinių ir patirties. Dabar pakankamai populiarus būdas pasiimti augintinius iš prieglaudų savaitgaliui ar net kelioms savaitėms. Tokiu būdu šeimininkai realiose situacijose gali susipažinti su šunimi, jo elgesiu ir pamatyti, ar galės susitvarkyti su visomis problemomis. Nors man toks šuns „laikinas įvaikinimas“ skamba skausmingai, tai daug geriau nei nusiaubti namai, konfliktai ir stresas visą likusį šuns gyvenimą.
Ką daryti, jei šuo ypač džiaugsmingai arba labai agresyviai reaguoja į kitus šunis? Kaip prasilenkti neišsinarinus rankos ir neįgijus priešų?
Jūs viską norite sužinoti labai greitai... Knygoje tai aprašyta pakankamai plačiai. Jei trumpai – šuo su šeimininku turi jaustis saugus ir laimingas. Su šeimininku turi vykti pagrindinės smagybės – žaidimai, dūkimas, maitinimasis.
Šuo, kuriam nereikia gintis pačiam, nesielgs agresyviai kito šuns atžvilgiu. Agresija – tai socialinis baimės elgesys, kuriuo šuo parodo, kad jaučiasi nesaugiai ir siekia padidinti atstumą tarp savęs ir kito objekto. Jei šuo nori žaisti tik su kitais šunimis, vadinasi, su juo nežaidžia šeimininkai. Problemos negalima spręsti atribojant savo keturkojį nuo kitų šunų. Šunys privalo komunikuoti su savo rūšimi. Derėtų eiti žaisti su savo šunimi, kai šalia yra kitų šunų.
Suteikime viską, ko reikalauja šuns prigimtis, ir jis niekur nuo mūsų nesitrauks.
Ką manote apie šunų apdovanojimą skanukais? Ar jų tikrai reikia ir jei taip, kada tiksliai jų duoti?
Skanukais galima pasiekti daug gerų rezultatų, naudojant juos teisingai – kaip tam tikro elgesio ar kūno pozicijos žymeklį. Skanukai gali veikti raminamai, jei naudojami kaip bendradarbiavimą ir pozityvų santykį reiškianti priemonė. Tačiau skanukai – ne visagaliai. Jei šuo bijo kito šuns, tačiau jam kišamas skanukas, šuo gali jo neėsti. Turime suvokti, jog kai įsijungia „avarinis išlikimo režimas“ – šuniui ne maistas galvoje. Ar jūs valgytumėte kepsnį tuo metu, kai patiriate stresą – įvykus avarijai, gaisrui? Šuo subjektyviai suvokia pavojų, todėl kartais pats geriausias skanukas – šeimininkų ramybė.
Skanukai ir maistas negali virsti bausmės priemone. Bausmė šuniui kelia stresą, o streso jis stengsis vengti visada. Žinoma, jei šuo yra pririštas pavadžiu, aptvertoje aikštelėje, jis rinksis skanuką, o ne bausmę, nes neturi kito pasirinkimo. Tačiau ką daryti, jei šuo palaidas, jei atitrūko parke, o kišenėje – paskutinis skanukas? Kaip pakišti tą skanuką prieš nosį, jei šuo už penkiasdešimties metrų? Ir ką rinksis šuo – paskutinį šeimininko skanuką ar pabėgiojimą po parką, varnų vaikymą ir žaidimą su kitais šunimis? Jei dresūra buvo grįsta bausmių ir ribojimo sistema, šuo gali lėkti į visas keturias puses, nes jam tai bus didesnis apdovanojimas nei skanukas. Visgi dresuojant naudodami skanukus privalome įsisąmoninti, jog šuniui tai nėra pagrindinė vertybė. Galimybė patirti sėkmę, laimę, džiaugsmą yra ne mažiau, o kai kuriais atvejais ir labiau svarbu nei praryti skanuką. Laimės hormonų poveikis turi nepaprastai didelį poveikį – apie tai ir kalbėsime šioje knygoje.
Kas Jums yra Jūsų šuo? Ar šuo – žmogaus draugas, ar augintinis, privalantis besąlygiškai paklusti šeimininkui?
Mano šuo yra mano šeimos narys, partneris. Mes su juo sudarome vienetą. Tuo pat metu jis yra ir bendradarbis (priemone negaliu vadinti), atliekant mokslinius tyrimus bei praktiką kaniterapijos srityje.
Šuo privalo kur kas mažiau nei mes, žmonės. Mes esame stipresniojo pozicijoje. Taigi privalome pasirūpinti, kad šuo jaustųsi gerai – būtų saugus ir laimingas. Ir, be abejo, sveikas. Žodis „privalo“ truputį klaidina, nes asocijuojasi su tam tikra prievarta. Šuo moka, geba ir gali būti su žmogumi be prievartos, veikti be prievolių, dirbti komandoje ir suteikti daug laimės.
Komentarai (0)
Šiam straipsniui komentarų nėra. Būkite pirmieji pateikę pranešimą!