Kas slypi už romantiškų romanų puslapių? Kuo gyvena moterys, kurios rašo apie netikėtus likimo vingius, neplanuotas meilės istorijas ir skausmingas tiesas? Pristatome jautrų ir atvirą interviu su Laima Čiupliene – autore, kurios debiutinis romanas „Lemtingas susitikimas“ jau spėjo pavergti skaitytojų širdis. Ši knyga – tai ne tik meilės istorija, bet ir kelių kartų paslapčių, motinystės, vidinių išgyvenimų bei tikros emocinės brandos kelias.
Interviu metu Laima dalijasi savo kūrybos užkulisiais, kalba apie rašymo procesą, įkvėpimo šaltinius, ir net atskleidžia, kodėl nė vienas iš brolių – pagrindinių romano herojų – nepelno jos simpatijų.
Skaitykite toliau ir sužinokite, kodėl ši istorija – galbūt ir jums bus lemtinga.
Kada pradėjote rašyti? Ar atsimenate savo pirmuosius tekstus? Kokie jie buvo?
Naršant telefone, akis užkliuvo už kūrybinio rašymo kursų reklamos, kažkas seniai pamiršto sukirbėjo viduje. Į kursus, žinoma, užsiregistravau. Gavus pirmą užduotį ir pradėjus dėstyti ant balto lapo pirmąją istoriją viskas atsigamino. Rašymas manyje glūdėjo visada, mokykloje nuolat rašiau: dienoraštį, eilėraščius, laiškus. Netgi pirmuosius „romanus“ užkištus stalčiuje radau. Senus, storus, gelsvus mokyklinius sąsiuvinius, kurie keliaudavo iš rankų į rankas. Juose radau netgi skaitytojų atsiliepimų ir linkėjimų kada nors išleisti knygą.
Sunku palyginti tekstus tada ir dabar. Mokyklos laikais pyliau viską kas šauna į galvą, atrodė, kad viską žinau, kūriau visokio plauko veikėjus. Tuo laiku nekilo jausmas, kad tai neįtikina, netikra, kad taip nebūna. Dabar kartais perskaitau kelias knygas rašoma tema, kad parašyčiau kelis sakinius. Jaučiuosi atsakinga už tai ką rašau. Norisi mokytis, tobulėti, ne tik rašyti, bet rašyti geriau.
Ar visada svajojote tapti rašytoja, ar šis sumanymas kilo neseniai?
Nepamenu, kad būčiau turėjusi tokią svajonę. Rašyti mėgau, bet gyvenimo su tuo nesiejau. Mintis gimė spontaniškai, kai po ilgos pertraukos sukūriau istoriją. Parašiau paskutinį sakinį, padėjau tašką ir iškart išsiuntinėjau į leidyklas. Gal daugiau iš smalsumo, ar būsiu pastebėta. Nemanau, kad viena išleista knyga padaro žmogų rašytoju, gal tik knygų autoriumi. Bet turiu ambicijų tapti tikra rašytoja, parašiusia ne vieną knygą.
Ar Jūsų kasdienybė susijusi su kūryba, rašymu? Ką veikiate realiame gyvenime, jei ne paslaptis?
Realiame gyvenime turiu daugybę vaidmenų ir nei vienas jų nesusijęs su rašymu. Tiesa, labai didžiuojuosi savo savanoryste Vaikų linijoje, kuri trunka jau devynerius metus. Šiais laikais daug informacijos apie žmogų galima rasti internete. Galiu pasakyti tik tiek, kad kasdienybėje dirbu ne kūrybinį darbą, o susijusį su mokesčiais.
Kas Jus labiausiai įkvepia rašyti? Žmonės, vietos, išgyvenimai?
Man rodos, kad labiausiai mane įkvepia žmonių santykiai ir tarpusavio ryšiai. Tai plati ir įdomi tema. Santykiai nuolat kinta, pasireiškia įvairiais pavidalais, kartais netikėtais ir net neįtikėtinais. Istorijas įkvepia patirtys, išgyvenimai, įvykiai, knygos, situacijos, pokalbiai, pavieniai žodžiai. Labiausiai kurti įkvepia dalykai, kuriuos noriu pasakyti. Tuomet ieškau tinkamo kampo, bandau iš įvairiausių detalių perteikti viziją.
Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas – ar rašote pagal griežtą planą, ar leidžiate istorijai vystytis savaime?
Istorija gimsta nuo minties apie veikėjus, pradžioj dažniausiai sugalvoju jiems vardus ir pavardes, aplinką, kurioje jie gyvens. Būtinai apmąstau jų veiklą, darbą, hobius. Man svarbu, kad veikėjas būtų gyvenimiškas. Toliau seka, nuo ko istorija prasidės ir kuo baigsis. O paskui įvykiai randasi savaime, toks jausmas, kad veikėjai man patys pasako, ką jie nori, kad apie juos papasakočiau. Vis dar žaviuosi pačiu procesu, kartais baigiu vieną dalį, rodos, netinkamai, kažkaip lyg ne į temą, o po kelių puslapių atsiranda kažkokia gija, kuri viską sujungia į darnią visumą. Esu netgi eksperimentavusi viename dialoge parašiau priešingai nei planavau ir mintyse sukirbėjo: o dabar sukis iš situacijos.
Kaip gimė idėja šiam romanui? Ar įkvėpė kažkoks konkretus įvykis?
Idėja gimė paskaičius seną mokyklos laikų rankraštį. Anuomet kūriau istoriją panašia tema, tik tame sename variante mergina narkomanė, prostitutė – na, tikra „dovanėlė”. Apie sunkius dalykus ir patirtis rašiau lengva ranka ir per daug nesukau galvos, ar tai įtikinama, tikra, realu. Pasijuokiau iš rašymo stiliaus, bet pati idėja pasirodė verta dėmesio. Taigi žinojau, kad istorija prasidės nuo pažinties su broliais, o paskui ji ėmė ir pasisuko dar kitaip.
Kodėl pasirinkote romaną pradėti būtent Paryžiuje? Ar šis miestas Jums turi ypatingą reikšmę?
Paryžius pasirinktas visai atsitiktinai, kažkada esu girdėjusi emigracijos istoriją, kad mergina gyveno Paryžiuje ir dirbo vaistų fabrike. Visa kita tėra fantazija, pasitelkus knygas, internetą ir senas nuotraukas. Mat Paryžiuje lankiausi prieš trisdešimt metų. Tiesa, pernai laimė lėmė aplankyti Prancūzijos sostinę dar kartą ir likau rami, kad per daug nenukrypau į šoną.
Romanas vyksta tiek dabartyje, tiek praeityje. Kodėl nusprendėte pasitelkti šį dvigubą laiko sluoksnį?
Kad išvystyčiau dukros istoriją, turėjau pargrįžti į Karolinos mamos jaunystę, į devyniasdešimtuosius. Tai labai brangi man dalis, nes to laikmečio atspindžiai supinti iš mano jaunystės prisiminimų, patirčių, girdėtų pasakojimų. Norėjosi perteikti to laikmečio aktualijas: verslų kūrimą, „tranzavimą”, drabužius, porų santykius. Trečioji – Stefos ir Rimanto jaunystės – linija blanki, bet ji rašėsi lengviausiai, tarsi savaime.
Kaip manote, ar praeities įvykiai, paslaptys dažnai trukdo žmonėms judėti pirmyn, kaip tai pastebime ir pagrindinės herojės Karolinos gyvenime?
Trukdo, bet gyvenimas nesustoja ir, nori nenori, tenka judėti pirmyn. Visada galima pasirinkti, ar vaikytis praeities šešėlius, ar juos paleisti. Man rodos, kad labiausiai judėti pirmyn trukdo žmonių negebėjimas atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, kaip jaučiasi, ką išgyvena. Kaip matome, tai net ne vienos kartos problema.
Ar Karolinos istorijoje yra ir Jūsų asmeninės patirties aidų? Galbūt Jūs panašios savo charakteriu?
Kartais, kai kalbuosi su skaitytojais apie knygą, jaučiu, kad jie tapatina mane su pagrindine heroje. Tačiau Karolina nėra aš. Nedirbau ir negyvenau svetur, net nuomotame būste nesu gyvenusi. O ir mano šeimyninė patirtis visiškai kitokia. Žinoma, veikėjai dažnai kalbą autoriaus žodžiais, mąsto jo mintimis, turi panašų požiūrį į gyvenimiškus dalykus, tad toks tapatinimas iš dalies suprantamas. Kai kuriose situacijose norėčiau būti tokia stipri kaip Karolina.
Kuris iš brolių – Markas ar Haris – Jums pačiai arčiau širdies?
Keista rašyti, bet man nepatiko nei vienas iš brolių. Tiesa, jie protingi, išsilavinę, mandagūs, bet… gimę su „auksiniu šaukšteliu” burnoje. Lengva skinti gyvenimo vaisius, kai šie ranka pasiekiami, auga ant patogiai apgenėtos obels. Tačiau jų elgesys su moterimis, arogancija, negebėjimas imtis iniciatyvos ar matyti tai, kas akivaizdu, parodo kitą brolių veidą.
Ar tikite, kad kai kuriems likimams iš tiesų „lemta susipinti“?
Tikiu. Ne kartą esu papuolusi į situaciją, kai susipažinus su naujais žmonėmis, besikalbant atrandi bendrų pažįstamų. Esu girdėjusi ne vieną pasakojimą iš kitose šalyse gyvenančių draugų apie toli nuo Lietuvos sutiktus kadais pažinotus žmones, kurie tame naujame gyvenime tampa labai svarbūs. Tai ką jau kalbėti apie mūsų gyvenimą čia, mažoje šalyje, kurioje visi esame glaudžiai vieni su kitais susiję.
Kiek romane viską planavote iš anksto, kiek siužetas vystėsi tarsi savaime berašant?
Suplanavau pradžią ir pabaigą. O visi įvykiai, laiko juostos, šalutiniai veikėjai radosi eigoje. Mane vis dar žavi pats rašymo procesas, kai visos palaidos veikėjų gijos darniai susijungia tarpusavyje.
Ar jau kuriate naują istoriją?
Taip, jau kurį laiką darbuojuosi prie naujos istorijos, nagrinėjančios žmonių tarpusavio ryšius ir santykius. Turiu du nuostabius veikėjus – Leticiją Vitkutę ir Maksimą Godunovą, save pristatantį pseudonimu Max Go. Po kelerių bendro gyvenimo metų pora ima braškėti ir mėtytis tarp noro išsiskirti ir negalėjimo gyventi vienas be kito.
Ko palinkėtumėt tiems, kurie galvoja apie rašymą, bet vis nedrįsta pradėti?
Visi, bent kiek besidomintys rašymu, yra girdėję frazę: jei gali nerašyti, nerašyk. Aš tam visiškai nepritariu. Atvirkščiai – jei kirba noras rašyti, rašyk. Bent pabandyk išreikšti savo mintis raidėmis. Eksperimentuok, rašyk viską, ką sugalvoji: romaną, apsakymą, dienoraštį, laišką, motyvacinį tekstą, o gal kokią juokingą istoriją. Rašyk, o kai parašysi, tada rasis ir idėjos, ką su tuo kūriniu daryti toliau.
Romaną „Lemtingas susitikimas“ galima įsigyti ČIA>>
Komentarai (0)
Šiam straipsniui komentarų nėra. Būkite pirmieji pateikę pranešimą!