Mistikos ir nežabotų jausmų pasaulis, deginantis kaip pragaro liepsnos, – būtent toks yra naujasis bestselerių autorės Simonos Šaros romanas „Pragaras tarp mūsų“. Šioje knygoje magija susipina su baltiškosios mitologijos įkvėptomis legendomis, o senųjų dievų prakeiksmai ir lemtingos aistros užburia nuo pirmųjų puslapių. Tai ne tik uždraustos meilės istorija tarp dviejų skirtingų pasaulių būtybių, bet ir gili refleksija apie šviesos ir tamsos, gamtos ir technologijų, senojo tikėjimo ir šiuolaikinės pasaulėžiūros sandūrą.
Kviečiame susipažinti su autorės mintimis apie šio unikalaus romano atsiradimą, kūrybinius iššūkius ir ypatingą ryšį su Žemaitijos kraštu, įkvėpusiu sukurti įtaigią ir nepamirštamą pasakojimo aplinką. Skaitykite išskirtinį interviu su Simona Šara – apie meilę, magiją ir paslaptis:
Šis Tavo romanas skiriasi nuo ankstesnių – jame kitoks meilės istorijos fonas, daug fantastinių elementų. Kas tave paskatino parašyti būtent tokio pobūdžio romaną?
Dar 2022 metais buvau pakviesta dalyvauti viename vasaros projekte „Vasaros desertas“, kurio metu būrelis autorių kūrė istorijas pasirinkta tema visus tris vasaros mėnesius. Tos istorijos buvo talpinamos internete, tad skaitytojai galėjo dar rašymo eigoje koreguoti istorijos tėkmę. Šio projekto globėja tapo lietuviškoji ragana – Lavisa Spell, tad natūraliai gavosi, kad pasirinkau tokią kitonišką romano temą. Taip pat norėjosi išbandyti dar netirtus klodus, kai gali panerti į mistine aurą kvėpuojančią meilės istoriją. Prisipažinsiu, tai buvo tikras iššūkis, bet jis man patiko, tad ateityje mielai parašyčiau dar vieną tokio pobūdžio romaną.
Kaip Tau kilo idėja įtraukti baltiškosios mitologijos elementų? Ar toks buvo Tavo sąmoningas kūrybinis sprendimas nuo pat pradžių, ar idėja gimė kūrybiniam procesui jau įsibėgėjus?
Ar tai buvo sąmoningas sprendimas, sunku atsakyti. Nesu tipinė autorė, kuri prieš imantis darbo pasirengia rašymo planą. Dažniausiai istorija pati save diktuoja, o man tik lieka viską užrašyti. Vos pradėjus rašyti savaime lapuose gulė man gerai žinomos būtybės.
Jau senokai domiuosi senuoju tikėjimu ir visa mus supančia simbolika. Gal tam įtakos turėjo vaikystėje skaitomos lietuvių liaudies pasakų knygos, kurios suformavo mano pasaulėžiūrą. Visuomet žavėdavausi laumėmis, deivėmis, gamtos reiškiniais ir jų virsmu dievybėmis.
Šios istorijos atsiradimą lėmė nuostabi giria, kurioje apsilankius jaučiasi mistiška aura. Ėmiau domėtis tos girios legendomis, vėliau pridėjau ir baltiškosios mitologijos elementų, kurie natūraliai susipynė su šiuolaikinėmis technologijomis.
Beskaitant tikrai jaučiasi unikali tautosakos, mitologijos dvasia, senovės baltų tikėjimo atspindžiai. Rėmeisi konkrečiais padavimais, vietos legendomis, knygomis?
Tokia ir buvo idėja, kad kūrinys alsuotų ne tik subtilia meile, bet ir harmoninga mistika. Rašydama šią istoriją, o rašiau daugiau nei dvejus metus, skaičiau daug literatūros apie senąjį tikėjimą, papročius, baltišką mitologiją, kurią pavyko rasti internete ar bibliotekoje. Rėmiausi ir Marijos Gimbutienės („Senovės lietuvių deivės ir dievai. Baltų mitologija“, „Baltai priešistoriniais laikais“, „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“), Liberto Klimkos straipsniais, knygomis („Mitologinės lietuvių sakmės apie dangų ir žemę“, „L. Klimka, LITUANISTICA 2012. T. 58. Nr. 1(87), p. 89 – 95, Senosios baltų mitologijos ir religijos likimas“). Taip pat į kūrinį įtraukiau vietos legendų: Medžiokalnio šventasis ąžuolas (Balys Buračas, „Pasakojimai ir padavimai“, Vilnius, 1996), deivė Medeinė (užrašė Edvardas Dirmeikis, gyv. Kražiuose) bei iš lūpų į lūpas žmonių perduodamais pasakojimais. Taip pat knygoje kaip nuotraukos ar kino juosta prabėga šimtmečiai, kurie kalba apie tam tikrus istorinius įvykius, vykusius realiame gyvenime, tik jie pavaizduoti fantastiniame fone.
Gyvybės akmens simbolika romane atrodo daugiasluoksnė. Kaip pati interpretuotum šį simbolį? Ar tai dvasinė, ar gamtos, o gal meilės metafora?
Gyvybės akmuo šiame pasakojime – tarsi vilties, begalybės ir amžinos meilės simbolis. Visa istorija sukasi apie šį iš pažiūros nekaltą akmenėlį, kurio atsiradimo priešistorė tikrai suvirpins ne vieną romantišką širdį. Tame akmenyje telpa visa plati jausmų paletė: meilė šeimai, pareigos jausmas, gamtos galia ir, galiausiai, pasiaukojimas. Tai labai metaforiška ir simboliška dabarties žmogui.
Romane nuolat atsikartoja dualizmas: šviesa / tamsa, gamta / technologijos, senasis tikėjimas / krikščionybė. Ką norėjai pasakyti šiuo opozicijų tinklu? Ar tai kritika šiuolaikiniam pasauliui?
Esu stebėtoja, todėl rašau tai, ką matau ir kas man atrodo aktualu. Rašant romanus man norisi juose palikti ne tik meilės istoriją, bet ir slaptą žinutę skaitytojui, kuri neštų žinią ateities kartoms. Tikriausiai norėjau paliesti amžinąsias pasaulio problemas, kurios minimos ir Biblijoje. Jau nuo mažens girdėjome, kad šviesa visuomet nugali tamsą, senasis tikėjimas visiškai nesuderinamas su krikščionybe, naujosios technologijos sunaikins gamtą... Tačiau kažkokiu būdu gamtoje ir visur kitur vyrauja pusiausvyra. Toks atsikartojantis dualizmas – tarsi priminimas, kad turime gyventi darnoje ne tik su aplinka, kuri mus supa, bet ir su pačiu savimi. Tik darnioje sieloje užauga tyra meilė.
Dargas Goira įkūnija velnio figūrą, tačiau taip pat parodomas kaip vienišas, nelaimingas veikėjas. Kaip kilo sumanymas jį pavaizduoti taip empatiškai, kaip tragiško likimo veikėją, kuris, atrodo, nepaisant visko, irgi yra vertas laimingos ateities?
Kuriant Dargo (Vainiaus) personažą, norėjosi taip pat sukurti dualizmą. Pradedant jo dviem vardais. Vienas iš jų buvo suteiktas tėvo ir atspindėjo velniškąjį pradą, kitas – mamos, žmogiškąjį. Tokiu būdu Dargas tapo įkaitu tarp dviejų visiškai nederančių asmenybės pusių – gėrio ir blogio. Toks vidinis susipriešinimas padarė jį vienišu, nelaimingu ir nepritampančiu veikėju, mat viena jo pusė troško pritapti prie pragariškos šeimos, kita ieškojo motinos ištakų. Nors atrodo, kad jis turi būti „blogietis“, Dargą džiugindavo paprasti žemiški dalykai: obuolio kvapas, saulėlydis, buvimas žmogumi... Jis dėvėjo „blogiečio“ kaukę. Viena jo pusė buvo šėtoniška, kita – šviesi ir gera. Ir žvelgiant iš senojo tikėjimo, velnias buvo požemių valdovas, dievybė, kuri turėjo pareigą saugoti požemių karalystę, tačiau krikščioniškame pasaulyje velnias tapo blogio simboliu, gąsdinimu netikintiems, kad jei nesilaikysi dešimties Dievo įsakymų, pakliūsi į pragarą. Ir knygoje diktuojamas klausimas, kas iš tiesų yra pragaras bei šėtonas dabartiniame pasaulyje? Žinoma, viskas apibarstyta romantiškomis dulkėmis, tad ir pačiam pragaro valdovui norisi gabalėlio dangaus.
Saulenės ir Dargo priešprieša yra simbolinė – gėrio ir blogio. Kaip manai, ar tokios priešpriešos žavi skaitytojus? Galbūt tai netgi galima pavadinti sėkmingo romano formule?
Iš asmeninės patirties žinau, kad geras mergaites traukia blogi vyrukai. Tokie romanai skatina fantazuoti. Realybėje dažniausiai renkamės savo partneriais gerus, mielus ir švelnius vyrus, tad tokie romanai su „blogiukais“ paskatina aistrą ir pačias slapčiausias fantazijas. Manau, kad tokia priešprieša žavi skaitytojus. Juk visada pasidaro labai saldu, kai gera mergaitė sutramdo nesuvaldomą vyrą ir iš siaubingo šėtono jis tampa paklusniu katinėliu. Ar tai sėkmingo romano formulė? Tikriausiai taip, kitu atveju tokios istorijos neišvystų dienos šviesos.
Ar Grožių kraštas – tik fikcinė vieta, ar jis įkvėptas realių geografinių vietovių Žemaitijoje? Kodėl pasirinkai būtent šį regioną kaip foną istorijai?
Šiuo klausimu galėčiau kalbėti ir kalbėti. Kaip galima neaprašyti to, ką matai kiekvieną dieną! Knygoje minimas Grožių miestelis – tai realiai egzistuojantis miestelis Žemaitijoje, pavadinimu Kražiai. Turime įvairių legendų apie Kražių vardo kilmę, tad ir knygoje parinkau legendose minimą panašų miestelio pavadinimą. Viena legenda pasidalysiu ir čia:
Žiloje senovėje turtingajam Gražiui žynys išpranašavo: jeigu jis nori gyvenimą pabaigti laimingas būdamas, turi gražioje miškingoje vietoje pastatyti dvarą ir priversti sau tarnauti visus aplinkinius žmones. Gražys susikvietė išmanančius žmones, kad išrinktų tinkamą vietą. Ir išrinko išminčiai gražią, miškais apaugusią vietovę ant Kražantės kranto. Ir tarė išmintingą žodį, kad pilį reikia statyti ant Medžiokalnio. Todėl Gražys įsakė iškirsti ąžuolyną, visus galingus ąžuolus, kuriais buvo apaugęs Medžiokalnis. Kad ir išmintingi buvo išminčiai, patarė čia statyti pilį, bet ir jie nežinojo, kad šis ąžuolynas yra šventas ir gyvena jame medžioklės ir miškų globėja deivė Medeinė. Supyko dievaitė ir vos tik pastatyton pilin atvedė galingus priešus, kurie pilį sudegino, sunaikino. O žmonės šią vietovę pavadino Gražiais, bet per laiką pavadinimas apsitrynė ir paliko Kražiai.
(pasakojo Janina Kasčiauskaitė, gyv. Kražiuose, užrašė Idalija Stankienė)
Yra ir dar daugiau legendų, tačiau teks aplankyti Kražius ir visas jas sužinoti patiems! Kražiai nuo seno turėjo labai gilią istoriją. Kiekviena miestelio gatvelė mena vis skirtingą... Ne kiekvienas žino, kad Kražiuose veikė net 12 skirtingų religinių bendruomenių, kurios vienaip ar kitaip turėjo įtakos miestelio raidai. Kai kurios iš jų vis dar aktyvios ir šiandien. Taip pat Kražius supa tankūs miškai, įspūdingas Medžiokalnio kalnas su ąžuolynu (knygoje tapo Grožių giria), miestelį juosia Kražantės upė (knygoje – Gryžos upė). Kadaise Kražių pašonėje buvo Dausino ežeras. Nors šiomis dienomis jo nebėra, tačiau kiekvieną pavasarį ežeras sugrįžta į pievas. Turime net du žirgynus, kuriuose auga žemaitukai. Argi tai ne magiška?..
Gal būtent dėl miestelio auros ir pasirinkau jį aprašyti knygoje. Šios istorijos idėja gimė būtent tada, kai vaikštinėjau Medžiokalnio pažintiniais takais. Prisiminiau legendą apie šventą ąžuolą ir slaptus tunelius, vedančius nuo buvusios jėzuitų kolegijos (dabartinis Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centras, vietinių vadinamas „mūrais“, o knygoje minimas kaip ištaigingas dvaras) iki Medžiokalnio, kitas minimas senojo tikėjimo dievybes ir taip susidėliojo visa istorija, kurią rasite knygoje. Tikiuosi, kad perskaitę antgamtinių būtybių akimis pamatysite nuostabaus grožio miestelį, žalias pievas, šiaurės pašvaistės nušviestą dangaus padangę ir susigundysite aplankyti mano mylimus Kražius!
Romane pastebimas aiškus moteriškosios galios motyvas: Saulenė, jos mama ir močiutė yra stiprios veikėjos. Koks buvo Tavo tikslas kuriant šias veikėjas?
Moteris yra nuostabus ir šventas sutvėrimas. Juk būtent dangaus apdovanota, kad moters įsčios dovanoja naują gyvybę. Jau tai didžiulė magija. Trijų kartų moterys išlaiko stiprią giminės liniją: visa magija perduodama iš kartos į kartą, tarsi pasižadėjimas tęsti tą liniją. Čia tarsi ir užslėpta senojo tikėjimo simbolika, kai senovėje būta žiniuonių, raganų, regėtojų, burtininkų.
Knygoje norėjau akcentuoti būtent moteriškumo galią: ryžtą, užsispyrimą, mokėjimą prisitaikyti prie situacijų, gebėjimą mylėti, atleisti ir kovoti už savo tiesas. Juk nuo seno buvo tikėta, kad moteris, kuri sugeba žoliauti, gaminti visokius nuovirus, gydyti – neabejotinai ragana. Juk senovėje raganavimu apkaltintas moteris mesdavo į upę ir, jei moteris nuskęsdavo (juk ne visos mokėdavo plaukti), vadinasi, ji buvo neteisingai apkaltinta, o jei išplaukdavo į krantą, vadinasi, tikrai ragana ir jau su ja reikia susidoroti, nors mergina tiesiog mokėjo plaukti ir troško gyventi!
Stiprios veikėjos visoje mano istorijoje veikia tarsi stiprus tandemas (kad ir skirtingose plotmėse), tarsi paskata skaitančioms moterims ištikus problemai nebijoti kreiptis pagalbos į kitas moteris. Tik bendrystėje mes išliekame stiprios, gal net šiek tiek raganos.
Su kokiais iššūkiais Tau teko susidurti derinant meilės romano struktūrą su mitologine-fantastine tema? Ar planuoji toliau rašyti būtent tokios žanrinės krypties romanus ir ateityje?
Visas šios istorijos rašymas buvo tikras iššūkis. Tai buvo visiškai nepažinta teritorija, kurioje galėjau kurti žaidimo taisykles taip, kaip noriu, tačiau įsipareigodama teisingai aprašyti joje veikiančius veikėjus ar minimus laikotarpius. Buvo sunku nepasimesti, kur fantazija, o kur realybė, tačiau buvo smagu ir manau, kad ateityje dar sugrįšiu prie šio žanro. Juk ir suaugusiems reikia pasakų, kuriose pagrindiniu smuiku groja meilė.
Išduok paslaptį, ko laukti skaitytojams ateityje? Kuo išskirtinis bus Tavo kitas romanas?
Šiuo metu dirbu ties dviem rankraščiais. Vienas rankraštis buvo pradėtas rašyti dar 2022-ųjų sausį, kai į galvą šovė keista mintis, kad mano pačios šeimoje būta įdomių asmenybių, kurios vertos būti aprašytos knygoje. Tik rašymo procesas buvo labai ilgas. Rašant knygoje pyniau ne tik realias asmenybes, apie kurias pasakojo senoliai, bet ir mėginau atkurti to laikmečio atmosferą, tad teko perskaityti nemažai literatūros, kad susidaryčiau tinkamą paveikslą, koks buvo tas Žemaitijos kaimiškos vietovės gyvenimas prieš šimtą metų... Taip pradėjau lipdyti „Nepaprastą namo istoriją“, kurioje pinsis dviejų kartų moterų istorijos. Trumpai apie ją: anūkė Justina išgyvena sunkų laikotarpį savo asmeniniame gyvenime. Ji grįžta į Kelmės rajoną slaugyti sunkiai sergančios močiutės ir netikėtai sodyboje randa senolės jaunystėje ranka rašytus užrašus, tarsi knygos rankraštį, ir ima jį skaityti. Taip vienu metu knygoje vilnija dviejų moterų gyvenimo istorijos, kupinos meilės, nusivylimo, atradimų, gyvenimo vargų ir džiaugsmų. Rasta istorija paliečia ir Justiną, tad šiai herojei iškyla dilema: pasilaikyti senolės paslaptį sau ar pasidalyti ja su visuomene.
Antrasis rankraštis gimė netikėtai, kai rašydama kitus kūrinius vis padėliodavau mintis ant popieriaus ir parašydavau vieną kitą pastraipą, kurias galiausiai sujungusi gavau pilną rankraštį. Istorija bus šiuolaikiška, vyks Amerikoje. Vėl pasinersime į dviejų jaunuolių meilę bei klaidas, kurios lems jų likimą. Knygoje pinsis mokyklinės meilės motyvai, aistra sportui, apgavystės ir pavydas. Toks, manau, geras ir gerai „sumiksuotas“ jausmų kokteilis tikroms meilės romanų gerbėjoms. Pažadu, abi knygos dovanos nepamirštamas istorijas ir neišdildomus jausmus.
Naujausią Simonos Šaros romaną PRAGARAS TARP MŪSŲ galite įsigyti ČIA>>
Komentarai (0)
Šiam straipsniui komentarų nėra. Būkite pirmieji pateikę pranešimą!