Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Sąjūdis daugeliui tapo istorijos vadovėlių skyriumi, simboliu ar miglotu prisiminimu. Tačiau filosofas, rašytojas ir vienas iš Sąjūdžio ideologų Arvydas Juozaitis siūlo visai kitą perspektyvą – ne mitologizuotą, ne patogią ir ne nutylėtą, o, jo paties žodžiais, tikrą istoriją.
Šiame atvirame ir intelektualiai aštriame interviu Juozaitis kalba apie laiką, kurio neįmanoma pakartoti, apie charakterį, kuris susiformuoja kartą gyvenime, apie politiką kaip moralinę piliečio pareigą ir apie Lietuvą, kuri egzistuoja tik tol, kol ji yra čia. Tai pokalbis ne tik apie Sąjūdį, bet ir apie šiandieną – apie išsekusią laisvės energiją, demografinę tuštumą, nutrauktą kartų grandinę ir atsakomybę, nuo kurios neįmanoma pabėgti.
Tai tekstas skaitytojui, pasirengusiam ne patogiam pasakojimui, o rimtam susitikimui su istorija, kuri ne glosto, bet reikalauja mąstyti.
1) Ant viršelio pavaizduotas Jūs Nepriklausomybės aušroje ir dabar, žiūrintis į save jauną. Ką vyresnis Juozaitis patartų jaunam Juozaičiui?
Patarti? Neįmanoma nieko patarti, geriau patylėti. Gyvenimo upė yra tokia nenuspėjama, tokia srauni, tokia kupina sietuvų ir slenksčių, kad už kiekvieno posūkio – vis kiti krantai. Tačiau upė ta pati. Taigi, susiformavus charakteriui ties 20 metų riba, mažai ką gali žmogus pakeisti. Gyvenimas – tai charakterio indo pripildymas.
2) Atvirai teigiate, kad jums nerūpi politika. Visgi visą gyvenimą esate šalia jos, komentuojate, o ši knyga neabejotinai sujudins vandenis, nes joje papasakota kitokia, Jūsų žodžiais, tikra Sąjūdžio istorija. Išduokite, ko tikėtis skaitytojui?
Politika – piliečio moralės balsas. Kiekvienas savo tėvynės žmogus turi būti politikas, pilietis (gr. polis – miestas, taigi politika yra mano miestas, ne svetimųjų). Vieniems politikos tenka daugiau, kitiems mažiau. Man, mano kartai reikėjo įveikti prievartą, įveikti inerciją ir baimę – štai tau ir politika. Sistemos keitimas? Taip, politika. Bet valdyti žmones, jų likimus naudoti savo labui ir pasisotinimo valdžia reikalui – taip pat politika. Ji ne man. Sąjūdžio idėjų nešimas – kitas reikalas, ir tas darbas gali būti taip pat vadinamas politika, ką padarysi. Svarbu, kad tik kuo daugiau žmonių suprastų, jog Lietuva yra čia, antraip liks tik „globali Lietuva“, o tai reiškia, kad Lietuvos nebeliks.
3) Ką pasilikote knygos tęsiniui ar tęsiniams – teigiate, kad tai tik pirmoji serijos knyga?
Mažiausiai dar dvejus metus reikia suarti ir apakėti. Į vieną knygą tas darbas netilps.
3.1) Ar serijos knygose planuojate atskleisti ir gana kontroversiškus veikėjus, apie kuriuos vis dar vengiama kalbėti?
Visko bus. Ir jau visko yra.
4) Kas jus labiausiai džiugina ir nuvilia po 30 nepriklausomybės metų? Ar dėl tokios Lietuvos kovojote ir tuo metu rizikavote viskuo?
Net nežinau, ką sakyti. Labiausiai džiugina, kad mūsų nesutraiškė svetimi, o paskui ir savi. Taip, savi galėjo sutrinti. Sumalti gležną Lietuvos tvarką į miltus jau 1993 metais. Prisiminkime pakaunės maištą, SKAT (ginkluotų savanorių) sukilimą prieš konstitucinę tvarką. Daug tada reikėjo padirbėti kovingos publicistikos baruose, kad visuomenė nepaklustų LTR – to paties nacionalinio transliuotojo! – politikai, palaikančiai maištą. Bet tai jau nebe mano tema. Apie tą baisią patirtį nerašysiu. Parašiau dramą, ir pakaks. Nes ko jau ko, o šitos patirties Lietuva prisiminti nenori. Manau, jaunimas nieko nežino apie savos diktatūros šansą tais 1993 metais.
Beje, nežino ir apie 1992 metais dešiniųjų vykdytą baisingą žmonių supriešinimą, siekiant prezidento be Konstitucijos. Mums pavyko, nes visuomenė (spauda) pasidarbavo, dar buvo gana „nesisteminė“. Ir kritinė masė Aukščiausiojoje Taryboje pareikalavo atskiro referendumo tuo klausimu, kurį dešinieji prapylė. Ir įvyko priešlaikiniai rinkimai. Ir pagaliau buvo patvirtinta Konstitucija.
6) Knygos pradžioje rašote, kad ilgai vengėte imtis Sąjūdžio istorijos. Kaip manote, kodėl būtent dabar atėjo laikas ją parašyti?
Viską padaro laiko jėga. Ateina laikas, ir reikia rašyti. Mes ne amžini, o aprašytas gyvenimas patenka į aukštesnį būties aukštą – į beribį išlikimą. Kuris būtinas Lietuvai, jeigu ji norės gyventi.
7) Jūs rašote, kad 1988–1991 m. „Sąjūdis sugiedojo laisvės giesmę“. Kaip manote, ar ta energija dar gyva dabartinėje Lietuvoje? O gal ji jau išsekusi?
Deja, ji išsekusi – argi neaišku? Net vyskupai kalba apie „geriausią gyvenimo lygį“, kokio Lietuva nebuvo išgyvenusi. Katastrofiškai liekame be jaunų žmonių, užsidaro bažnyčios. Kiek likę tos mūsų Lietuvos? Išmirimas jau ant nosies... Gimsta trigubai mažiau negu miršta... Jaunimo „trendas“ aiškina apie viską, kad tik nereikėtų aiškinti apie šeimą ir vaikus. Kalbama iš esmės tik pilvo ir pramogų kalba. Sau. O tavo vaikai, žmogau, kur? Gyvenimo pilnatvė – tai gyvybės tąsa. O kai dingęs gyvybės instinktas, giminės priedermė, kai tautos patirtis paleista šuniui ant uodegos, – kas tai? Teisinamasi viskuo – karo alsavimu, pinigų stygiumi, buities vargais, ir viskas tik tam, kad pateisintų: gyvenu šia diena. Taip, šia diena, o po manęs – nors ir tvanas... Nes vaikų nėra. Esą, laukiame karo... Karo metais vaikų gimsta kaip kartas daugiau, nes instinktas to reikalauja. „Po mūsų turi būti mūsų tąsa, kad ir kiek žus, bet turi likti...“ O dabar? Žmogus nutraukia savo tėvų ir senelių gyvybės siūlą lindėdamas egoizmo liūne. Kas suteikia tokią teisę? Galią? Pats sau... Sąjūdžio laikais mes nuolat kartojome: laisvės siekiame savo vaikams. Pasiekėme. Padarėme. O čia atėjo „the last generation“ – „paskutinioji karta“ – ir taškas. Vakaruose plinta, kodėl neplisti ir pas mus?
8) Knygos pradžioje daug vietos skiriate tėvams, seneliams, prieškario kartai, iš jų gautam „kodui“. Ką šiandienos jaunimas turėtų žinoti apie tą kartą, kad suprastų Sąjūdį ne tik teoriškai, bet ir emociškai?
Turėtų žinoti bent jau pusę šimto liaudies dainų, jeigu išsaugojo kruopelytę tėvų sąžinės. O šiaip, tegul perskaito šią knygą, viską pasakiau, ką galėjau. Rimtai.
9) Ar buvo sprendimų, kurių šiandien nedarytumėte, nors tada jie atrodė vieninteliai įmanomi?
Negalėčiau pasakyti. Žinau tik viena: už visa, ką dariau, pats esu atsakingas.
15) Jūsų knyga pavadinta „Tikra Sąjūdžio istorija“. Ką jums reiškia žodis „tikra“? Ar objektyvi tiesa istorijoje apskritai įmanoma, ar galima tik jos siekti?
Tai ne „tikroji“, o būtent tikra – nesumeluota istorija.
16) Ar nemanote, kad atviras kalbėjimas apie klaidas – taip pat patriotizmo dalis?
Taip. Manau.
Komentarai (0)
Šiam straipsniui komentarų nėra. Būkite pirmieji pateikę pranešimą!