BIČIŲ REVOLIUCIJA: kaip išgelbėti mitybą ir žemdirbystę pasaulyje

Kiek mums svarbios bitės? Kalbant ekonominiais terminais, bičių įnašas į pasaulio žemės ūkio produkciją siekia 200 mlrd. dolerių. Bet iš tiesų bičių vaidmuo trapioje ekosistemos pusiausvyroje neįkainojamas. Bitės stulbinamai, kone chirurgiškai tiksliai apdulkina augalus, taigi esmingai prisideda prie žemės ūkio veiklos ir yra pasaulio mitybos garantas. Tačiau klimato kaita ir beprotiškas piktnaudžiavimas pesticidais jau kelerius metus intensyviai žudo pasaulio bites ir kitus vabzdžius apdulkintojus. Pirmą kartą žmonijos istorijoje rizikuojame netekti bičių, šiandien tai reali grėsmė daugelyje planetos vietų: Indijoje, Kinijoje, JAV, taip pat Europoje.

Knyga „Bičių revoliucija“ gimė iš projekto „Hunger for Bees“, už kurį knygos autorės drauge su fotografe Daniela Frechero laimėjo tarptautinę žurnalistikos premiją „Inovation in Development Reporting“. Prie leidybos projekto prisidėjo įvairios tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, rengiant reportažą apie Hondūrą talkino „International Women Media Foundation“. Įvairūs šios knygos skyriai atskleidžia neįtikimą moterų (bitininkių, gamintojų, verslininkių) svarbą kovojant už bičių išsaugojimą ir bioįvairovę, nuo kurios bičių gyvenimas tiesiogiai priklauso, atsakingos, tvarios bitininkystės sklaidą ir mūsų visų sąmoningumo tausojant aplinką ugdymą. Ši knyga pirmiausia yra raginimas nedelsiant imtis veiksmų, globalių ir lokalių, apdulkintojams išsaugoti: permąstyti šiandienę žemės ūkio ir maisto industrijos sistemą, jos poveikį mūsų bei gamtos sveikatai ir pakreipti ją tvarumo bei harmoningo santykio su aplinka linkme.

Taip, teigia autorės, tai vis dar įmanoma.

Grėsmė netekti bičių šiandien milžiniška, tačiau vis dar galime imtis veiksmų. Šiuo tikslu žurnalistės Monica Pelliccia ir Adelina Zarlenga leidosi į ilgą kelionę, kurios metu rinko įvairias istorijas apie bičių globėjus ir gelbėtojus: bitininkes ir bitininkus, valstiečius ir stambius ūkininkus, kovojančius už vabzdžių apdulkintojų išlikimą ir žiupsnį vilties mūsų iškamuotai planetai. Knygoje rasite reportažų iš Italijos saulėgrąžų laukų ir Milano, pasukusio urbanistinės bitininkystės keliu (net keli šio milijoninio miesto kvartalai statosi avilius ant stogų ir sodina solidarumą puoselėjančius urbanistinius daržus), taip pat nukeliausite į Sikimą, pirmąją Indijos valstiją, atsisakiusią pesticidų ir šiandien galinčią didžiuotis visapusiška ekologine žemdirbyste.

Autorės taip pat kalba apie pasaulį, kuriame bičių jau nebėra: tai Kalifornijos migdolmedžių plynės, į kurias bitės gabenamos iš kitų, kartais gana tolimų valstijų; didžiuliai Kinijos regionai, kuriuose augalai apdulkinami žmogaus, dažnai vaikų, rankomis. Knygoje neišvengiamai paliečiama bičių robotų ir dirbtinio intelekto tema. Daugelis pasaulio mokslininkų šiandien laužo galvą, kaip atkurti bičių spiečiaus veikimo mechanizmą, kuriam gamtos pasaulyje nėra lygių. Dar rusų rašytojas Levas Tolstojus, neslėpęs savo aistros bitininkystei, įvardijo šiuos vabzdžius kaip tobulą socialinį organizmą.

Žmonija nuo seno stebi šiuos pavydėtinai darbščius gyvūnėlius, mus vilioja bičių gaminamo medaus saldumas. Tačiau dryžuotų skraidūnių vertė gerokai didesnė. Bitės yra atsakingos už 75 procentus to, kas kasdien patiekiama ant mūsų stalo: apdulkinimas – „šalutinis“ šių geradarių veiklos poveikis – leidžia užgimti ir plisti augalams, kuriais maitinamės, taip pat padeda išsaugoti bioįvairovę. Šiandien pasaulinė žemdirbystė, kurioje dominuoja didžiosios monokultūros, plačiai naudoja nuodus ir pesticidus, tarp jų neonikotinoidus, pasižyminčius mirtinu poveikiu bitėms. Bitėms, kurių išlikimui jau gresia pavojus dėl globalinio klimato atšilimo padarinių, pesticidų naudojimas yra dar viena rimta grėsmė: įvairiose pasaulio vietose bitininkai ir mokslininkai fiksuoja vis dažnesnį netikėtą bičių spiečių išmirimą.

Analizuodamos bičių mirtingumo ir žemės ūkio veiklos ryšius, italų žurnalistės knygoje pateikia viltingą atsaką šiam reiškiniui – aprašo stiprėjančią bičių išsaugojimo, priežiūros veiklą ir su tuo susijusias iniciatyvas, kurių šiandien imasi atsakingi bitininkai, mokslininkai bei ekspertai, taip pat viešoji administracija tiek Italijoje, tiek kitose šalyse. Siekiama, kad bitės vėl taptų pagrindiniu mūsų maisto kiekio ir kokybės garantu. Kaip reikalauja pati gamta.