Webb parodo, kaip šiuolaikinė finansų sistema sukuria dvigubą apgaulę. Pirma, ji parduoda saugumą: atskirtas sąskaitas, patikėtinį saugojimą, „jūsų turtas yra teisiškai atskirtas“. Antra, ji kuria teisinę infrastruktūrą, kurioje būtent šis atskyrimas krizės atveju tampa interpretuojamas. Saugumo reikalavimai yra – nomen est omen – reikalavimai. Ne seifo raktai. Pranešimas yra nemaloniai paprastas: kas tiki, kad jo indėlis yra neliečiamas, nes kažkoks PDF dokumentas sako „atskyrimas“, tas nesuprato 2008 m., Kipro, Graikijos ir vis naujų „stabilizavimo priemonių“ pamokų. Webb yra ypač aštri, kai kalbama apie vadinamąjį harmonizavimą: pasaulinius standartus, vienodas taisykles, rinkų „efektyvumą“. Tai, kas reguliavimo institucijų skaidrėse atrodo kaip stabilumas, šioje interpretacijoje yra prieigos taškų suvienodinimas. Jei visos rinkos veikia vienodai, visos sutartys skamba vienodai, visi užstatai apibrėžti vienodai, tada didžiajam „plėšimui“ reikia tik vieno centrinio sprendimo – ne tūkstančio vietinių teisinių kovų. Harmonisavimas kaip suvereniteto griovimo priemonė: valstybės, teismai, asmenys – visi prijungti prie tos pačios infrastruktūros, kuri iš tikrųjų nepriklauso nė vienam iš jų. Kas čia tik gūžčioja pečiais, tas nepakankamai atidžiai stebėjo pandemijos režimą, sankcijų režimą, mokėjimo tinklų išjungimus pastaraisiais metais. Įrankių rinkinys egzistuoja. Webb teigia: jis buvo sukurtas tam, kad būtų naudojamas.
Didysis perėmimas: kas iš tiesų valdo mūsų pinigus ir ateitį?
