POST-SOVIETINIS TRANZITAS: žvilgsnis į buvusias Sovietų Sąjungos respublikas + politologo dr. Vytauto Sinicos įžanga

Perfrazuojant populiarų posakį, žmogų iš Sovietų Sąjungos ištraukti galima, bet Sovietų Sąjungą iš kai kurių žmonių – sunkiau. Kultūros istorikės, profesorės Rasos Čepaitienės knyga POST-SOVIETINIS TRANZITAS – unikalus, kartais nejaukus, bet 100 % autentiškas žvilgsnis ir kelionė per buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Tai – mūsų visų istorija, kurią daugelis nori pamiršti, dalis – slapta ilgisi, bet ji neišvengiamai įtakoja ne tik mūsų, bet ir visos Europos gyvenimą. Nepraleiskite galimybės įsigyti knygos, kuri ypač aktuali Lietuvai + skaitykite politologo dr. Vytauto Sinicos įžangą – tik dabar PIGIAU:

Žlugus Sovietų Sąjungai, Viktoro Cojaus daina „Permainų!“ išreiškė didžiosios visuomenės dalies puoselėtą išsilaisvinimo iš totalitarizmo ir normalaus gyvenimo troškimą. Tačiau rusiškas žodis «перемена/ы» reiškia ir „pertrauką“. Po daugiau nei trisdešimties metų atrodo, kad šios, kartais išties radikalios, permainos ne visuomet buvo tokios, kokių tuomet norėta. Ar sovietinis žmogus išnyko kartu su jį kūrusiu režimu, o gal jį pergyveno? Ar postsovietinės visuomenės išties išmoko gyvenimo sovietmečiu pamokas ir užbaigė desovietizaciją? Vargu, nes pertrauka tarp sovietinio ir naujųjų autoritarizmų ne vienoje šalyje buvo, deja, tokia trumpa...

Kas, kaip ir kokiais tikslais šiandien išnaudoja „sovietinį palikimą“, kuris įgauna pačius įvairiausius ir prieštaringiausius pavidalus? Ar kurie nors iš tuomet sukurtų sovietinės kultūros atributų gali būti vertintini ir saugotini, o gal viską geriau išmesti į istorijos šiukšlyną kaip nežmoniškos santvarkos, tik veidmainingai besidangsčiusios humanistiniais sumetimais, liudijimą?

„Knyga ypatingai aktuali Lietuvai ir jos skaitytojams. (…) Atspindys bendros valstybinio mąstymo krizės, Lietuvos kaip amžinai einančios į Europą (lyg joje nebūtų), o ne savarankiško ir save steigiančio vieneto, lietuvių tautos namų, suvokimo.“ - politologas dr. Vytautas Sinica

Rasa Čepaitienė

Rasa Čepaitienė – kultūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, publicistė, visuomenininkė, keliautoja. Tyrinėja įvairius kultūros paveldo, kolektyvinės atminties, istorijos politikos, sovietinio laikotarpio ir postsovietinės transformacijos aspektus. Paskelbė keletą mokslo monografijų bei straipsnių rinkinių, virš 100 akademinių ir publicistinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje.

Skaitykite politologo dr. Vytauto Sinicos įžvalgas apie knygą POST-SOVIETINIS TRANZITAS:

Lietuvoje gausu ir vis daugėja knygų apie istoriją. Gausiai leidžiamos mokslinės ir populiariosios knygos apie Lietuvos, pasaulio, konkrečių įvykių, atskirų žmonių ir gyvenimo sričių istoriją. Nebūtų sąžininga sakyti, kad gana rašyti apie istoriją, nes neaptartų temų gausu, o atsižvelgiant į dabartines realijas ši sritis pastaruoju metu tiesiog kunkuliuoja nuo įvairių darbų gausos.

Tačiau ši knyga nėra tik apie istoriją. Tai knyga apie atmintį ir valstybių pastangas nustatyti savo santykį su praeitimi. Ne apie tai, kas vyko praeityje, o apie tai, kaip ir kodėl prisimename praeitį būtent taip. Priešingai nei darbų apie istoriją, darbų apie atmintį dar vis retai sutinkama. Tai patvirtina ir nedidelis būrys autorių, gebančių profesionaliai ir „paskaitomai“ rašyti atminties temomis. Atminties ir istorijos temos iš esmės skiriasi. Autorė priklauso nedideliam būriui galinčiųjų rašyti ir apie istoriją, ir apie atmintį.

Sistemingos atminties studijos Lietuvoje prasidėjo prieš vos daugiau nei dešimtmetį. Tada kone vienu metu per Lietuvą nusirito du atminties studijų projektai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, vadovaujamas prof. Raimondo Lopatos, ir Lietuvos istorijos instituto, vadovaujamas prof. Alvydo Nikžentaičio. Grubiai apibendrinant, vienas rėmėsi požiūriu, kad valstybė turi formuoti jos išlikimui būtiną istorinę atmintį ir savimonę, antrasis atstovavo liberalesniam požiūriui, kad politinis tautos atminties formavimas nėra demokratijų bruožas. Išleista arti dešimties knygų, kurios visos buvo griežtai mokslinės.

Ši knyga yra neabejotinai mokslinio statuso, tačiau parašyta taip, kad būtų įdomi ir skaitoma plačiosios visuomenės. Ji atsako į daugybę klausimų, kylančių ar turinčių kilti apie savo ir tautos atmintį mąstančiam žmogui. Kiek griežti kaip valstybė buvome savo sovietinei praeičiai? Kaip pasielgėme su kolaborantais? Kodėl būtent taip? Kas tai nulėmė? Kaip santykį su sovietine praeitimi sprendė ir vis dar sprendžia kitos tokią pačią praeitį turinčios šalys Europoje ir Azijoje?

Šios knygos autorė yra retos erudicijos žmogus. Per darbo Lietuvos istorijos institute dešimtmečius ji tapo viena ryškiausių tiek sovietmečio, tiek tautos atminties reiškinio tyrinėtojų. Dar daugiau, šeimos likimo aplinkybių dėka gimusi Turkmėnistane, ji kaip reta gerai pažįsta buvusios SSRS respublikų tapatumą ir atmintį. Tai leidžia jai kompetentingai gretinti ir lyginti mūsų regiono ir sovietinę patirtį turinčių šalių santykį su praeitimi. Jau tuo (nors ne vien tuo) knyga ir jos tyrimo kampas Lietuvoje unikali.

Monografija, kaip nurodo pati autorė, yra tyrimas, kaip komunistinės idėjos liekanos yra perinterpretuojamos, taikomos, saugomos ar trinamos pokomunistinėse šalyse. Rasą Čepaitienę domina sovietinio simbolinio kraštovaizdžio susiformavimas ir kaita žlugus jį kūrusiai ir palaikiusiai sovietinei sistemai. Simbolinis kraštovaizdis atrodo esąs esminis šios knygos rūpesčio objektas. Kas tai yra, kaip formuojasi, kaip veikiamas politikos kinta ir kaip pats veikia mus – visa tai atskleidžia šios knygos puslapiai.

Kiekviena tauta savo sovietmečio atmintį turėjo formuoti, kartu performuodama ir simbolinį kraštovaizdį. Ji turėjo nuspręsti, ką iš sovietinio paveldo išsaugoti, o ką nugriauti. Kokias naujas atminties vietas, nuo monumentų iki aikščių, įkurti, o nuo kokių susilaikyti. Visi šie sprendimai atspindėjo tautos ar – kaip dažniausiai nutinka – tik jos elito požiūrį į sovietinę praeitį. Visus šiuos sprendimus autorė analizuoja su pasigerėtinu įžvalgumu.

Knyga ypatingai aktuali Lietuvai ir jos skaitytojams. Esame itin susiskaldžiusios istorinės atminties šalis. Minėti praėjusio dešimtmečio tyrimai labai aiškiai parodė, kad Lietuvoje bent tuo metu kone po lygiai dalinosi pozityvūs ir neigiami tokių svarbiausių XX amžiaus įvykių kaip partizaninis karas, Birželio sukilimas, pats sovietmetis ir kiti vertinimai. Tikėtina, kad iš pradžių lokali ir galiausiai plataus mąsto Rusijos invazija Ukrainoje šiuos vertinimus keitė į gerąją, t. y. sovietinei okupacijai kritišką pusę. Tobulas to pavyzdys – greta gausios ir griežtos antisovietinės retorikos net pačiomis antisovietiškiausiomis besiskelbiančios partijos niekaip nesugebama pasmerkti Lietuvos komunistų partijos ar išslaptinti valstybei žinomų KGB bendradarbių, sostinėje įamžinti ryškiausių antisovietinės rezistencijos dalyvių.

Pasinaudodami karo kontekstu Lietuvos politikai surado drąsos imtis viešųjų erdvių desovietizacijos iniciatyvų. Tačiau būtent ši kampanija iškalbingai liudija mūsų atminties dvilypumą: provakarietiškomis prisistatančios politinės jėgos ir apskritai viešieji asmenys jau randa drąsos atsisveikinti su sovietiniu paveldu, tačiau nesugeba pozityviai įamžinti antisovietinės rezistencijos puslapių Lietuvos istorijoje. Grubiai tariant, kaip šalis atsiribojame nuo sovietinės patirties, tačiau patys savęs steigti dar nesiimame.

Vargu ar tai atsitiktinumas. Greičiau atspindys bendros valstybinio mąstymo krizės, Lietuvos kaip amžinai einančios į Europą (lyg joje nebūtų), o ne savarankiško ir save steigiančio vieneto, lietuvių tautos namų, suvokimo. Ši savivokos krizė yra didysis mūsų tautos iššūkis ir daugybės klaidžiojimų, nesusipratimų, o dažnai ir valstybę silpninančių, savęs negerbiančių sprendimų priežastis. Lietuva sunkiai ieško santykio su praeitimi, nes sunkiai atranda santykį su klausimu, kuo nori būti dabar, iškovotos laisvės nuo okupacijos sąlygomis.

Nors nenustebsime, jei pati autorė nesutiks su tokiu griežtu apibūdinimu, tačiau drąsiai teigiame, kad Rasos Čepaitienės knyga ateina į šį lietuvišką minties ir atminties chaosą ir pasiūlo tvarką. Ne primestą, prievartinę, o kiekvienam būtiną mąstymo tvarką – aiškumą, kaip, ką ir kodėl darome tautos atminties srityje, kaip priimame pasirinkimus, formuojančius mūsų simbolinį kraštovaizdį, kuriame gyvename ir kurį kuriant neišvengiamai dalyvaujame. Ją skaitydami, greta klausimų autorei ir knygai, privalome klausti ir patys savęs: kiek sąmoningai būsime šio proceso kūrėjai ir dalyviai ir ar tautos atminties bei trokštamo simbolinio kraštovaizdžio paieškos įgaus aiškią kryptį?