Jurga Slanka

„Esu Jurga Slanka. Daug kas klausia – kodėl slanka? Nes slanka – mažas juokingas paukštis ilgu snapu, kuris jau daug vasarų vakarais praskrenda tiesiai virš mūsų sodybos, dainuodamas “cip-cip, kvor-kvor”. Įpratau tuo metu pasidairyti ir jo palaukti, jis tarsi įprasmina mano pasibaigusią dieną.

Tiesą sakant, niekados negalvojau, kad rašysiu romanus. Taip, nuo vaikystės labai patiko fantazuoti ir kurti istorijas: važiuoju troleibusu iš mokyklos, dairausi – štai jau ir susidėliojau, ką veikia vyriškis man iš kairės arba moteris iš dešinės. Tačiau ilgą laiką jos nuguldavo tik mintyse arba dienoraščiuose. Paskui įstojau į mediciną ir rašymai savaime apmirė – baigiau vaikų chirurgijos specialybę, pradėjau dirbti. Tuomet – šeima. Vienas po kito į pasaulį atėjo mano vaikai – turiu jų visus šešis. Medicinai laiko, aišku, nebeliko, užtat jo atsirado vaikams ir rašymui. Bežaidžiant gimė pirma knyga – rašymas buvo puikus trumpalaikis pabėgimas nuo buities ir rutinos, laisvė pabūti pačiai su savimi. Toks tebėra iki šiol, tik mano atveju reikia įsijungti šiek tiek disciplinos – negaliu sėsti rašyti kada tik panorėjusi. Pirmiau – gyvenimas.

Esu stebėtoja, svajotoja ir fantazuotoja – mane įkvepia įvairiausi žmonės, besisukantys aplink – kartais užtenka vienos frazės, vieno gesto, kad „užsikabinčiau” ir sučiupčiau kokią idėją... Taip pat – nuolatinis gamtos žaismas ir kelionės, kurių užsisėdėjusi imu beprotiškai ilgėtis.

Kiekviena sukurta istorija – tai mintyse nueitas ilgas kelias su šauniais, drąsiais, mielais, niekšiškais, žiauriais ar apsimetėliais pakeleiviais, kuriuos pasirenku pati. Kurių nevalioju palikti. Ir tai yra labai įdomu. O jei sužinau, kad įdomu ne vien tik man – aš jau labai labai laiminga.“ – Jurga Slanka