TEODORAS, ARBA ASMENINIS MOTERŲ GYDYTOJO GYVENIMAS: ką slepia moterų gydytojo kabineto durys

Visos jos vienodos. Bet tuomet pasirodė ji... TEODORAS, ARBA ASMENINIS MOTERŲ GYDYTOJO GYVENIMAS – tai naujas, nepaprastai intymus ir įtraukiantis Jurgos Slankos romanas, nenusileidžiantis ankstesniems siužeto originalumu, įsimintina istorija ir paslaptimis, kurias žūtbūt norisi atskleisti. Išgarsėjusi skaitytojų pamiltais romanais BESIVEJANT ŠIRŠĘ ir GRANATAI, lietuvių autorė šį kartą dovanoja nepaprastą istoriją apie vienišąjį (o galbūt greitai jau nebe?) Teodorą. Ką gi slepia jo užrašai?

„Dar visai neseniai, turbūt pavasarį, jis mąstė apie tai, kad jokia moteris jo nepakeis. Neįsisuks kaip vėtra, draskydama medžių šakas, raudama šaknis ir triukšmingai versdama juos žemėn.“

1996-ieji. Gydytojo ginekologo Teodoro kabinete pasirodo žymi dainininkė Severija Grossman. Po įprastinės apžiūros paaiškėja, kad moteris laukiasi, tačiau ji visai neapsidžiaugia ir iš karto ryžtasi nutraukti nėštumą. Sūnaus paskatintas ir pats stebėdamasis savimi, Teodoras įkalba moterį išsaugoti kūdikį, net pažada padėti, nors pats gerai nesuvokia, į ką įsivels...

2016-ieji. Lietuvoje populiari muzikos grupė ieško naujos vokalistės. Talentingoji Junė dalyvauja perklausoje, bet jai nepasiseka. Tačiau žavi raudonplaukė krenta į akį grupės bosistui. Jis taip lengvai nepaleis tokios gražuolės.

Stasas, atsitiktinai sodyboje radęs tėvo užrašus, ima domėtis Teodoro praeitimi. Kodėl jis taip rūpinosi viena ankstuke? Kaip į visa tai įsipainiojęs pats Stasas, nors apie tai nė nenutuokė? Kaip dramatiški praeities įvykiai susiję su slapta Teodoro aistra kaiminystėje apsigyvenusiai Amerikos lietuvei? Kokius lemtingus pasirinkimus ir skandalingas paslaptis slepia moterų gydytojo užrašai?

„Esu Jurga Slanka. Daug kas klausia – kodėl slanka? Nes slanka – mažas juokingas paukštis ilgu snapu, kuris jau daug vasarų vakarais praskrenda tiesiai virš mūsų sodybos, dainuodamas “cip-cip, kvor-kvor”. Įpratau tuo metu pasidairyti ir jo palaukti, jis tarsi įprasmina mano pasibaigusią dieną.

Tiesą sakant, niekados negalvojau, kad rašysiu romanus. Taip, nuo vaikystės labai patiko fantazuoti ir kurti istorijas: važiuoju troleibusu iš mokyklos, dairausi – štai jau ir susidėliojau, ką veikia vyriškis man iš kairės arba moteris iš dešinės. Tačiau ilgą laiką jos nuguldavo tik mintyse arba dienoraščiuose. Paskui įstojau į mediciną ir rašymai savaime apmirė – baigiau vaikų chirurgijos specialybę, pradėjau dirbti. Tuomet – šeima. Vienas po kito į pasaulį atėjo mano vaikai – turiu jų visus šešis. Medicinai laiko, aišku, nebeliko, užtat jo atsirado vaikams ir rašymui. Bežaidžiant gimė pirma knyga – rašymas buvo puikus trumpalaikis pabėgimas nuo buities ir rutinos, laisvė pabūti pačiai su savimi. Toks tebėra iki šiol, tik mano atveju reikia įsijungti šiek tiek disciplinos – negaliu sėsti rašyti kada tik panorėjusi. Pirmiau – gyvenimas.

Esu stebėtoja, svajotoja ir fantazuotoja – mane įkvepia įvairiausi žmonės, besisukantys aplink – kartais užtenka vienos frazės, vieno gesto, kad „užsikabinčiau” ir sučiupčiau kokią idėją... Taip pat – nuolatinis gamtos žaismas ir kelionės, kurių užsisėdėjusi imu beprotiškai ilgėtis.

Kiekviena sukurta istorija – tai mintyse nueitas ilgas kelias su šauniais, drąsiais, mielais, niekšiškais, žiauriais ar apsimetėliais pakeleiviais, kuriuos pasirenku pati. Kurių nevalioju palikti. Ir tai yra labai įdomu. O jei sužinau, kad įdomu ne vien tik man – aš jau labai labai laiminga.“ – Jurga Slanka