Vasara, kuri kvepėjo braškėmis: kerštas saldus... Bet gal leistis sugundomai priešo?

Naujas, jau 3-asis bestselerių autorės Simonos Šaros romanas VASARA, KURI KVEPĖJO BRAŠKĖMIS įtrauks į intriguojantį keršto, meilės ir gyvenimo išbandymų verpetą – galbūt kartais saldų keršto troškimą gali pakeisti atsidavimas aistrai, pagundoms ir ragavimui saldžių braškių? Leiskitės į nepamirštamą meilės, trunkančios visą gyvenimą, nuotykį ir pajuskite šios knygos puslapiuose tikros vasaros dvelksmą – tik dabar PIGIAU!

Savimi pasitikinti jauna chirurgė Urtė užtikrintai kopia karjeros laiptais. Gyvenimas Vilniuje suteikė jai tai, ko taip stokojo ankstesniame gyvenime mažame miestelyje – galimybės būti savimi.

Dar mokyklos laikais patirtos nuoskaudos, ankstyva tėvų netektis ir skaudi pirmoji meilė privertė Urtę bėgti nuo savo jausmų sukuriant kitokią, geresnę savo versiją sostinėje. Ji jau pamiršo tas dienas, kai buvo užgauliojama bendraklasių. Dabar ji – visų gerbiama gydytoja. Ar gali gyvenimas būti dar gražesnis?

Tačiau likimas iškrečia pokštą – mokyklos laikų simpatija, didžiausias engėjas netikėtai atsiduria Urtės kabinete. Vienas susitikimas – likimo pokštas, tačiau antras – visatos ženklas.

Įkalbėta geriausios draugės Urtė grįžta į seniai nelankytą gimtąjį miestelį, kuriame vyksta griausmingas „Braškių festivalis“, jame vėl susiduria su praeities šešėliais ir Pauliumi, kuris ją pamato kitomis akimis.

Urtės ir Pauliaus gyvenimai susipina, tačiau ar praeityje patirtos nuoskaudos netemdys jų dabarties laimės, o ateities iššūkiai bus įveikiami?

Neišsakyti žodžiai, nenumaldoma aistra, nepasitikėjimas ir tikrų jausmų paieškos įtrauks įsimylėjėlius į painų gyvenimo voratinklį. Ar Urtei ir Pauliui lemta būti kartu?

Trumpas interviu su autore Simona Šara:

Papasakok apie save.

Gimiau 1989 metais, Kelmėje. Buvau netyčiukas, kaip tėvai juokaudavo – gandro atnešta. Šeimoje jau augo aštuoneriais metais vyresnė sesuo, kuri kaip tėvai galvojo bus vienturtė atžala, tačiau nutiko stebuklas ir su gruodžio speigu pasibeldžiau į šį pasaulį. Gyvenome kaimiškoje vietovėje, ūkiškai, tad augau apsupta gamtos ir gyvūnijos, mėgau bėgioti pievomis, miškais, dažnai namo grįždavau nusibalnojusi kelius ar nešina laukiniais gyvūnėliais (pelėmis, varlėmis, paukšteliais). Paauglystėje tėvams buvau tikras galvos skausmas: sąmoningai tikrindavau jų kantrybės ribas, maištavau ir ieškojau vietos po saule. Žinoma, visuomet buvau jautri ir meniška siela, mėgau piešti ir skaityti. Knygų pasaulis buvo nuolatinis palydovas nuo tada, kai išmokau skaityti, o tapus brandesne asmenybe, pamėgau romano žanrą.

Nuolatos kartojau, kad užaugusi bėgsiu gyventi į didmiestį, negyvensiu kaime ar mažame miestelyje, tačiau likimas pakišo koją – vedama meilės, sėkmingai gyvenu Kražiuose, nuostabiame istorija alsuojančiame miestelyje ir gyvenimo čia nekeisčiau į jokius didmiesčius. Čia sukūrėme namus, auginame dvi dukras, mėgaujamės gamtos prieglobsčiu bei tykiais vakarais terasoje. Jau tapo savotišku pokštu sakyti, kad susirgau „kražlige“, bet Kražiai turi kažką stebuklingo, mistinio, kad kartą čia atvykus, norisi sugrįžti.

Kada pradėjai rašyti?

Rašyti pradėjau dar mokyklos suole: pirmiausia rašiau dienoraštį, kuriame liejau paauglystės laiku susikaupusias emocijas, vėliau, jau baigiamųjų gimnazinių klasių metu mėginau rašyti pirmąjį romaną. Rašiau senamadiškai: ranka, rašaliniu parkeriu sąsiuvinyje. Pamenu, tuometinė lietuvių kalbos mokytoja, kuriai daviau perskaityti savo užrašus, patarė neskubėti ir rašyti apgalvotai. Žinoma, jaunystėje veiklos ir norai keičiasi pakankamai sparčiai, todėl stačia galva nėriau į kitas veiklas, nors toli nuo meno atitrūkti nepavyko: lankiau dailės mokyklą, dramos būrelį, svajojau studijuoti menus, tačiau klausydama tėvų patarimų rinkausi praktišką specialybę: baigiau viešojo administravimo bakalauro ir socialinio darbo magistro studijas Lietuvoje, vėliau studijas pratęsiau Ukrainoje, kur įgijau darbo su sunkia negalia turinčiais žmonėmis antrą magistro laipsnį.

Ar dirbi pagal baigtas specialybes?

Ne, likimas mėgsta pokštauti. Nors baigiau visiškai su kultūra nesusijusias studijas, šiuo metu dirbu Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centre, vadovauju meno skyriui, organizuoju renginius, dalyvauju meninėse veiklose: vaidinu, dainuoju, šiek tiek groju (esu savamokslė) gitara bei kontrabosu, laisvalaikiu tapau.

Ar galima teigti, kad grįžimas į kultūrą paskatino rašyti?

Taip, manau, kad nuolatinis sukimasis kultūros srityje turėjo įtakos rašymui, kaip ir atsikėlimas gyventi į Kražius, tačiau pagrindinis veiksnys, kuris paskatino rašyti – netikėta tėvelio netektis. Gruodžio 3 dienos rytas tapo kertiniu akmeniu naujam kūrybos etapui, kai likus dienai iki trisdešimto gimtadienio netekau tėčio. Kelis mėnesius vegetavau, mėginau susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas nebebus toks, koks buvo anksčiau, bet išorinė ramybė kurią susikūriau buvo visiškai priešinga vidiniams išgyvenimams. Išverkus visas ašaras ir ieškant nusiraminimo, vieną vakarą į rankas paėmiau kompiuterį ir atvertusi naują lapą, ėmiau rašyti. Tuo metu nežinojau, kad rašomas tekstas taps romanu. Neturėjau jokio plano, jokios istorijos – liejau emocijas tikėdamasi išlieti sielvartą popieriuje, leidau pirštams dirbti savo darbą, o po kiek laiko paskatinta draugės nusiunčiau rankraštį į leidyklą. Pirmieji romanai tapo savotiška panegirika praėjusiam gyvenimo etapui, bei įžanga naujai pradžiai.

Kodėl pasirinkai meilės tematiką, romano žanrą?

Manau, kad skaitant meilės kupiną romaną galima puikiai atsipalaiduoti po sunkių dienos darbų. Taip pat toks žanras garantuoja laimingą pabaigą, tad jei skaitytojas turi problemų, skaitydamas romaną bent trumpam nuo jų atitrūksta, susitapatina su knygos herojais, patiria naujai užgimusius jausmus, meilės pojūtį. Rašydama stengiuosi paliesti svarbias temas: draugystę, šeimos santykius, meilę, gyvenimiškas problemas. Jei užvertus paskutinį knygos lapą suvirpa širdis – vadinasi knygoje pateikta istorija palietė asmeniškai, suteikė peno apmastymams.

Žinoma, neatmetu galimybės, kad ateityje išmėginsiu ir kitus žanrus: mėgstu dramą, mistiką, romanus su trilerio pėdsakais.

Kas yra svarbiausia, brangiausia kūryboje?

Kūryboje svarbiausia kūrybos procesas, ritualai ir žinojimas, kad galiu mintimis pasidalyti su skaitytojais. Gera žinoti, kad mano rašomi tekstai yra skaitomi, kažkam labai savi, artimi. Dažnai sulaukiu asmeninių žinučių socialiniuose tinkluose, kad skaitant mano kūrybos knygas, jose atrado save, kažką artimo. Žinojimas, kad buvai išgirsta ir suprasta yra pati brangiausia dovana iš skaitytojo, didžiausia paskata kurti toliau.

Kokios emocijos apima išleidžiant naują kūrinį?

Emocijos įvairiaspalvės: virpančia širdimi laukiu skaitytojų reakcijos, komentarų. Romano rašymas, pats kūrybos procesas suteikia energijos, tačiau kai kūrinį išleidi į pasaulį – daug nerimo. Ne todėl, kad bijočiau kritikos – teisingos pastabos padeda augti. Neramu dėl knygos, lyg dėl kūdikio, kurio gyvenimas rūpi: stebi knygos gimimo procesą, o vėliau ir augimo, tai labai jaudina. Panašiai kojos dreba kiekvienąsyk einant į sceną, kartais dėl jaudulio užmiršti dainos žodžius. Bet įvyksta stebuklas – ir viską staiga prisimeni, žiūrovas to net nepastebi, taip ir knygos randa savo skaitytojus.

Koks Tavo santykis su šiuolaikine literatūra?

Nelipdau etikečių – senoji ar šiuolaikinė literatūra. Skaitau klasiką, taip pat skaitau ir šiuolaikinę literatūrą, nuoširdžiai palaikau lietuvių autorius, noriai skaitau naujai leidžiamas knygas, tik pastaruoju metu paroje pritrūko laiko, kad viską suspėčiau. Žinoma, kai tenka rinktis ką skaitysiu, pasikliauju nuotaika: jei būna liūdna, dažniausiai renkuosi skaityti klasikinius kūrinius. Viena mylimiausių lietuvių literatūros klasikos knygų, tai Balio Sruogos „Dievų miškas“. Taip pat Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“. Iš užsienio klasikos, renkuosi šių autorių knygas: Jane Austin, Charllote Bronte, Emily Bronte, Victor Hugo ir kt. Žinoma yra daugybė puikių šio amžiaus užsienio ir lietuvių autorių, kurių rašomi tekstai įkvepia.