Laukinė Lietuva: Kunigas smaugikas + Nuodėmių gatvė

Du skandalingi tarpukario Lietuvos pasakojimai viename rinkinyje LAUKINĖ LIETUVA: „Kunigas smaugikas“ + „Nuodėmių gatvė“

Du skandalingi tarpukario Lietuvos pasakojimai viename rinkinyje. Vienoje knygoje – šalį sukrėtusi byla apie garsų prelatą, pasmaugtą moterį, dingusį vaiką, uždarą teismą ir klausimą, kuris iki šiol neleidžia ramiai padėti taško: kaltas – ar vis dėlto ne? Kitoje – garsioji Kauno Nemuno gatvė, laikinosios sostinės „raudonųjų žibintų“ kvartalas, dešimtys viešnamių, šimtai moterų ir slaptoji miesto pusė, apie kurią oficialioji Lietuva mieliau būtų tylėjusi.

Tai dvi „Laukinės Lietuvos“ serijos knygos apie tarpukarį be paradinio fasado. Ne tą Lietuvą, kurią matome iškilmingose kalbose, atvirukuose ar romantizuotose praeities versijose, o tą, kurioje virė aistros, skandalai, nusikaltimai, moralinės krizės, spaudos karai, slapti sandoriai ir žmonių likimai, atsidūrę tarp sensacijos, tragedijos ir istorijos.

„Kunigas smaugikas“ – viena skandalingiausių tarpukario Lietuvos bylų. Tai istorija apie garsų prelatą Konstantiną Olšauską, jo buvusią mylimąją Stanislavą Ustijanauskienę, paslaptingai dingusį jų galimą sūnų Kostą-Ričardą ir žmogžudystę Birštone, kuri sukrėtė visą Lietuvą.

1928 m. rugsėjį Vytauto kalno krūmuose buvo rastas pasmaugtos moters kūnas. Netrukus gandai, laikraščių antraštės ir teismo koridoriuose sklindančios kalbos ėmė suktis apie vieną žmogų – įtakingą kunigą, visuomenės veikėją, „Saulės“ draugijos kūrėją, prelatą Konstantiną Olšauską.

Ar tai buvo šaltai suplanuota žmogžudystė? Ar moteris žinojo per daug? Ar iš tiesų egzistavo vaikas, kuris galėjo sugriauti kunigo reputaciją? O gal visa byla buvo politinių kovų, spaudos audros ir antibažnytinių nuotaikų sukurta istorija?

Ši knyga skaitytojui nepateikia paprasto atsakymo. Ji atveria bylą amžininkų lūpomis – taip, kaip apie ją kalbėjo tarpukario žurnalistai, liudininkai, teisininkai, dvasininkai, kaliniai ir pati visuomenė.

Knyga parengta iš dviejų istorinių šaltinių: Juozo Kazio Belecko „Kostas Olšauskas: apybraižų knyga“ (Kaunas: Tempas, 1931) ir Jono Kauneckio „Prelatas Olšauskis“ (Vilnius, 1962).

Ypač svarbi pirmoji knyga – Juozo Kazio Belecko tekstas, kuris buvo konfiskuotas ir plačiajai visuomenei faktiškai niekada neišvydo dienos šviesos. Šiame leidime jis spausdinamas pirmą kartą per beveik 100 metų.

Šiame leidime taip pat pateikiama kritinė apžvalga, atsižvelgianti į istorinę įvykių eigą, vėlesnes abejones, bandymus reabilituoti prelatą ir klausimą, kuris išlieka iki šiol: kaltas – ar vis dėlto ne?

„Nuodėmių gatvė“ nukelia į kitą tarpukario Lietuvos šešėlį – garsiosios Nemuno gatvės pasaulį. Tai buvo viena labiausiai apkalbėtų Kauno vietų: gatvė, kurioje veikė viešnamiai, rinkosi kariai, valdininkai, miestiečiai, atvykėliai, smalsuoliai ir tie, kurie naktį ieškojo to, apie ką dieną garsiai nekalbėjo.

Tarpukario Kaunas turėjo savo tamsųjį veidą. Kol oficialioji Lietuva kalbėjo apie dorą, tikėjimą, šeimą ir tautos ateitį, pačiame laikinosios sostinės centre gyvavo gatvė, kurios vardas ilgainiui tapo legenda. Nemuno gatvė. Kauno „raudonųjų žibintų“ kvartalas. Vieta, kur už miesto šviesų slėpėsi liga, skurdas, išnaudojimas, baimė, priklausomybė ir gyvenimai, iš kurių nebebuvo lengvo kelio atgal.

„Nuodėmių gatvė“ – tai skandalingai pagarsėjęs Juozo Belecko tarpukario reportažinis pasakojimas apie žemiausios kategorijos Kauno prostitučių gyvenimą, Nemuno gatvės kasdienybę ir visuomenę, kuri viešai smerkė nuodėmę, bet naktimis pati ją lankė.

Tai ne romantiška legenda apie „laisvas moteris“. Tai šiurkšti, tiesi ir neretai nejauki laikinosios sostinės moralės kronika.

Kai 1930–1931 m. pasirodė Juozo Belecko „Nuodėmių gatvė“, ji tapo tikru tarpukario bestseleriu. Knyga ėjo iš rankų į rankas, kėlė ažiotažą ir skaitytojus traukė tuo, ko oficialioji spauda ir visuomenė dažnai nenorėjo matyti: purvinuoju miesto gyvenimu, prostitucijos kasdienybe, socialiniu dugnu ir moraline veidmainyste.  Kūrinys tapo tikru bestseleriu, o jo tiražas – 15 000 egzempliorių – buvo absoliutus Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio rekordas tokio pobūdžio leidiniui.

Šiandien ši knyga grįžta kaip „Laukinės Lietuvos“ serijos dalis – ne tik kaip skandalingas tekstas, bet ir kaip dokumentas apie kitokią Lietuvą: mažiau šventišką, mažiau išblizgintą, daug žmogiškesnę ir daug tamsesnę.

Šiame rinkinyje susitinka dvi temos, apie kurias tarpukario visuomenė kalbėjo su baime, pasibjaurėjimu, smalsumu ir slaptu susižavėjimu: kunigo byla ir nuodėmės gatvė. Vienoje istorijoje dorovės simboliu laikytas žmogus atsiduria kaltinamųjų suole. Kitoje – dorą viešai skelbusi visuomenė pati maitina pasaulį, kurį smerkia.

Abi knygos kalba apie tą patį laiką ir tą pačią moralinę įtampą. Apie valstybę, kuri norėjo atrodyti tvarkinga, religinga ir moderni, bet kartu turėjo tamsius koridorius, pigius kambarius, uždarus teismus, laikraščių skandalus, viešnamių registrus, beviltiškas moteris, godžius vyrus ir paslaptis, kurių nebuvo įmanoma užčiaupti.

Juozas Kazys Beleckas – tarpukario Lietuvos žurnalistas, redaktorius, publicistas, rašytojas ir politikos veikėjas. Gimęs 1905 m. Eržvilko valsčiuje, jis anksti įsitraukė į spaudos ir visuomeninę veiklą, dirbo Tauragėje, redagavo „Žemaičių balsą“, vėliau persikėlė į Kauną ir tapo vienu ryškiausių to meto publicistų. Beleckas bendradarbiavo su įvairiais leidiniais, leido ir redagavo spaudą, rašė socialinėmis, kriminalinėmis ir visuomeninėmis temomis.

Jo tekstai buvo drąsūs, tiesūs, reportažiniai ir dažnai nepatogūs. „Nuodėmių gatvėje“ jis atvėrė Kauno prostitucijos pasaulį, o knygoje apie Kostą Olšauską ėmėsi vienos jautriausių tarpukario bylų. Belecko gyvenimas baigėsi tragiškai: 1942 m. jis buvo nacių suimtas ir sušaudytas Kauno IX forte. Jam buvo vos 36-eri.

Jonas Kauneckis – Lietuvos žurnalistas, redaktorius ir publicistas. Gimė 1899 m. Paišlynyje, Raseinių apskrityje, mirė 1967 m. Kaune. 1925–1927 m. redagavo žurnalą „Jaunimas“, vėliau dirbo „Lietuvos žinių“ korespondentu-reporteriu. Jo apybraiža „Prelatas Olšauskis“ pateikia kitą Olšausko bylos perspektyvą – jau iš laiko nuotolio, bet vis dar remiantis gyva tarpukario spaudos ir politinių kovų atmintimi.

Šis rinkinys patiks skaitytojams, kuriuos domina tarpukario Kaunas, tikros Lietuvos kriminalinės ir socialinės istorijos, miesto legendos, slaptosios gatvių biografijos, skandalinga tarpukario spauda, Bažnyčios ir visuomenės konfliktai, prostitucijos, moralės, veidmainystės ir teisingumo temos bei dokumentinė publicistika, kuri skaitosi kaip noir kronika.