ŽMOGUS FUTLIARE: potekstės meistro proza, atverianti žodžio meno galimybes

Mažosios klasikos genijaus, subtilaus psichologo, potekstės meistro A. P. Čechovo pasakojimai apie pačius paprasčiausius žmones, jų kasdienius reikalus ir rūpesčius, svajones ir viltis, verčiantys juoktis, džiaugtis, liūdėti ir gyventi kartu su jais. XIX amžiaus pabaigoje parašytos istorijos ir šiandien kelia susidomėjimą visame pasaulyje, o daugelis rašytojų pripažįsta, kad būtent Čechovas atvėrė jiems neregėtas žodžio meno galimybes.

Antonas Čechovas (1860-1904) – rusų prozaikas, dramaturgas, trumpojo apsakymo meistras – gimė 1860 m. Taganroge, trečios gildijos pirklio šeimoje. Nuo vaikystės turėjo padėti tėvui, darbavosi jo parduotuvėje. Mokėsi graikų mokykloje.

Baigęs gimnaziją, jis išvyko į Maskvą ir įstojo į Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Čechovas buvo linksmo būdo, apdovanotas pastabiu protu, mokėjo linksmai pašmaikštauti, pamatyti mažiausius žmonių gyvenimo humoro ir satyros vertus momentus. Dar studijuodamas pradėjo bendradarbiauti satyriniuose leidiniuose. Pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, bet dažniausiai – Antošos Čechontės.

Antonas Čechovas įtvirtino mažuosius epinius žanrus rusų literatūroje. Jo kūryba turėjo didelę įtaką Vakarų Europos, rusų literatūrai ir teatrui. Daug kūrinių ekranizuota. Į lietuvių kalbą Čechovo kūryba pradėta versti XX a. pradžioje.

Apsakymų rinkinį ŽMOGUS FUTLIARE sudaro: „Vėgėlė", „Vanka", „Gimtajame kampe", „Pečenegas", „Žmogus futliare", „Agrastai", „Ana ant kaklo".