KITAS GYVENIMAS: tai, kas nepateko į eterį – pirmą kartą visiškai atvira Vido Mačiulio biografija

Ilgametis Lietuvos krepšinio metraštininkas, vienas žinomiausių Lietuvos televizijos žurnalistų – pirmą kartą atviroje biografijoje!

Vidas Mačiulis dešimtmečius buvo matomas televizijos eteryje bei ilgiausiai rengiamoje autorinėje laidoje „Krepšinio pasaulyje“, tačiau anapus viešo įvaizdžio visada egzistavo kitas gyvenimas, kitas žmogus – jautrus, užsispyręs, vienišas ir gal... prakeiktas.

Šioje knygoje pirmą kartą atvirai ir be glamūro pasakojama apie tai, kas liko už kadro:

• apie KGB pinkles ir viliones, kurios būtų atvėrusios kelius už „geležinės uždangos“ į Vakarus;
• nutylėtą faktą apie mokslus aukštojoje partinėje mokykloje – ir sprendimą apie tai prabilti tik dabar;
• didžiojo krepšinio užkulisius, kai vienas epizodas galėjo virsti reputaciją žudančiu gandu;
• žurnalistų kovų detales, teismus, šmeižto kampanijas ir kainą, kurią tenka mokėti už principus;
• metafizines patirtis, kurių neįmanoma iki galo paaiškinti – tikėjimą, ribines būsenas ir net... velnio išvarymą.

Kasdien klausiausi jo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro – mane stebino jo ištvermė. Jis visą laiką buvo gyvybingas ir judrus kaip gyvsidabris, kaip nenustygstantis vietoje jaunuolis.

Kildavo klausimas: ar jis tikrai atviras? Palaipsniui abejonės sklaidėsi – papasakojo daugiau, nei galėjau parašyti knygoje. Ties skaudžiais epizodais net pravirkdavo – ėmiau suvokti didįjį jo gyvenimo prakeiksmą – be galo jautrus žmogus susidūrė su cinišku, kandžiu, šaltu ir bejausmiu pasauliu, kuriame daugiau karjeros nei žmogaus.

Vienintelis būdas įveikti tą pasaulį buvo daug dirbti ir besąlygiškai ginti save. Garbė ir duotas žodis – jam svarbiausia. Jo pašaukimas poezija, bet savo laimei ar nelaimei tapo žurnalistu.

Atsidūręs dėmesio centre jis patyrė didžiulį pavydą, nes visad buvo kitoks. Tačiau kokia to kaina, kai akyse tave giria, o už akių šaiposi? Šią knygą reikėtų skaityti ir „tarp eilučių“, kitaip to žmogaus nesuprasite.

„Jūs gal nežinot, nesuprantat – jūs vyksite į KGB mokyklą. Ją baigsit ir kadangi esat žurnalistas... – patyli, paskui klausia: – Turit šeimą, žmoną?“

„Taip.“

„Draugas Mačiuli, po to jus išsiųs į Vakarus kaip KGB agentą.“

Baisiai skamba, bet aš juk ten žurnalistiką studijavau. Juk stojau į Žurnalistikos fakultetą! Ne į partinę mokyklą. Ne! To savo biografijoj niekad neminėjau.

„Arba esi piderastas, arba impotentas...“. „Tas ir tas“, – atsakau įpykęs.

„Na, – galvoju, – kaip kokie gėjai... du vyrai eina į tualetą.“ Nueinam. Ištraukia kokius penkis žurnalus. Juos man už diržo užkiša, baltinius nuleidžia. Na, galvoju: „Nei pinigai, nei kas, bet jei įkliūsiu!.. Tuoj pasklis kalbos, kad Mačiulis vežėsi porno žurnalų!“.

Tuoj atnešu brendžio, įpilu po stiklą. Tas verslininkas paguldo ant stalo lagaminėlį, pradaro – pilnas pinigų.

Bažnyčia užrakinta. Nueinu į kleboniją. Ten randu tik telefono numerį ant durų – skambint, jei svarbus reikalas. Pasuku. Atsiliepia. „Garbė Jėzui Kristui, – sakau jam. – Noriu, kad iš manęs velnią išvarytumėt, kad išlaisvintumėt nuo jo.“

– Ar tai tiesa, kad esate karjeristas? – tiesmukai rėžiu, suprasdamas, jog toks klausimas niekam negali būti malonus, bet juk šis senas žurnalistikos vilkas – vėtytas ir mėtytas. Jis drąsus. Supras.

Vidas kelias sekundes patyli ir kaip kirviu nukerta:
– NE!

– Tad kas, jūsų nuomone, yra karjeristas? – klausiu, nes svarbi jo nuomonė.

– Karjeristas yra tas, kuris kasa duobę savo vadovui. Jei sieki karjeros, tu tampi tarakonu. Aš ne toks, – nukerta Vidas ir mes baigiam tą temą. - dalijasi knygos autorius Pranas Šarpnickis